Profesorius Juozas Pabrėža džiaugiasi, kad žemaičių kalba itin propaguojama jo gimtajame Skuode. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Sedoje vykusiame Žemaičių kultūros draugijos 25-mečiui skirtame suvažiavime buvo daug kalbama apie žemaičių, mūsų gimtosios kalbos, reikšmę, jos unikalumą ir išsaugojimo būtinybę. Tai pažymėjo visi pranešėjai, o Šiaulių universiteto profesorius dr. Juozas Pabrėža apibendrino, kaip žemaičių kalba gyvuoja mūsų dienomis.
Tarmių metai – reikšmingi
Skuode gimęs dr. J. Pabrėža teigė, jog jo širdis džiaugiasi, kad vyksta draugijos suvažiavimas, kad draugijai jau 25-eri metai, bet ypač smagu, kad šiandien nebereikia įrodinėti ir įtikinėti, kad yra žemaičių kalba – ne tarmė, o kalba, ir kad mes ją turime itin stiprią. Tam didelę reikšmę turėjo tai, kad 2013 metai buvo pavadinti Tarmių metais.
„Į Tarmių metus mes ėjome labai daug laiko. Dauguma sakė, ar čia nėra koks žemaitiškas kaprizas ar kokia užgaida pasirodyti. Dabar drąsiai galiu pasakyti, kad tai nebuvo joks kaprizas, jokia užgaida, tai buvo pakilimas, leidžiantis parodyti, kokios mums svarbios yra tarmės, kokia svarbi mums yra žemaičių kalba“, – kalbėjo dr. J. Pabrėža.
Per tuos metus įvyko daug renginių, konferencijų, išleista knygų,– visa tai sausio mėnesį bus suregistruota ir surašyta, tada ir pamatysime bendrą rezultatą.
Kalba – pamatų pamatas
Dr. J. Pabrėža žemaičiams teisinosi, kodėl jis šiandien dar negali padėti ant stalo knygos apie žemaičių kalbą ir rašybą.
„Ta knyga tikrai bus. Šiais metais labai daug važinėjau po Lietuvą, ir ypač po Žemaitiją, skaitydamas paskaitas apie žemaičių kalbą. Aš mačiau to darbo prasmę: parodyti gyvo mūsų žemaitiško žodžio galią. Ir baigiantis metams galiu pasakyti, kad Seimas, paskelbdamas šiuos metus Tarmių metais, priėmė gerą sprendimą“, – tikino kalbininkas.
Šiais metais vasario 21 dieną pirmą kartą minėjome Tarptautinę gimtosios kalbos, taip pat ir tarmių dieną. Tai yra visiškai suprantama, nes prigimtinė tarmė ir yra gimtoji kalba, o kalba yra kiekvienos tautos, kultūros, viso mūsų buvimo pamatų pamatas.
„Kaip mes, žemaičiai, sakome, kertinis kūlis. Ir šiandien mes, žemaičiai, aukštai iškėlę galvas galime pasakyti, kad tas mūsų kertinis kūlis yra stiprus“, – akcentavo svečias.
Išlaikė archajiškumą
Dr. J. Pabrėža teigė, kad žemaičiai turi ne tarmę, o kalbą, kadangi joje yra visi kalbos požymiai: turime žemaitišką fonetiką ir morfologiją, sintaksę ir leksiką: visuose šios kalbos kloduose išlikę ypač senoviškų, archajiškų požymių, kurie išsaugoti iki pat šių dienų.
Garsų pasaulyje išlikę senoviniai garsai: ne žąsis, kąsnis, skęsti, o žonsis, konsnis, skėnsti, neturime afrikatų č, dž, nesakome jaučiai, žalčiai, medžiai, o jaute, žalte, mede.
Morfologijoje iki šių laikų išlaikyta garbinga dviskaita: vedvė, vedvės, vedou siedau i iedau, jodo, jodvės siedat tau į iedat tau, dvė poikė mergė, do vyro, do vako, do lito.
Puikus archajiškos sintaksės pavyzdys: to, žalty, spruogsti žemien, dėl kuo i aš toro spruogtė.
O koks nuostabus žemaičių žodynas!
„Ir man ypač brangus dalykas yra tai, kad mes pradedam įgusti žemaitiškai rašyti. Žemaitiškai kartais jau rašo rajoniniai laikraščiai, o kiek jau išleista žemaitiškų knygų. Ne knygelių, ne brošiūrėlių, o knygų: poezijos, prozos, – visa didžiulė krūva susidarytų“, – džiaugėsi profesorius.
Žemaičių kalba didžiuojasi
Su Tarmių metais baigėsi ir ypač svarbus Lietuvių kalbos instituto keletą metų vykdytas projektas „Šiuolaikiniai geolingvistiniai tyrinėjimai Lietuvoje“, skirtas tarmėms.
Anot dr. J. Pabrėžos, buvo išsikeltas grandiozinis tikslas ir daugelis abejojo, ar jį pavyks įgyvendinti, bet pavyko. Per penkerius metus Lietuvoje buvo pertikrinti 735 Lietuvos tarmių punktai ir dar keliolika salelių, esančių ne Lietuvoje.
Dr. J. Pabrėža žadėjo, kad šiam projektui apibendrinti skirtos konferencijos metu skaityti pranešimo eis aukštai iškėlęs galvą ir savo kalbą pradės taip: „Šiandien viena stipriausių tarmių ir stipriausia kalba Lietuvoje yra žemaičių…“
Pasak pranešėjo, projektas buvo įdomus dar ir tuo, kad leido pasižiūrėti ne tik į užrašomą kalbą, bet ir į kitus dalykus: kiekviename iš tų 735 punktų reikėjo įrašyti po devynias valandas gyvos kalbos.
Dr. J. Pabrėža tyrinėjo devynis šiaurės žemaičių punktus Skuodo, Mažeikių ir Akmenės rajonuose. Darant tuos įrašus taip pat reikėjo atsakinėti į didžiulės anketos, kuri vertino kalbos, tarties, pilietybės ir kitus aspektus, klausimus.
Pateikta anketa
Iš pustrečio šimto Skuodo, Mažeikių ir Akmenės rajonuose dr. J. Pabrėžos apklaustų žmonių, į klausimą, kokiu piliečiu jaučiasi širdyje,
84 procentai atsakė, kad žemaičiais. Į klausimą, kokia, be lietuvių, yra kita gimtoji kalba, 94 procentai atsakinėjusiųjų taip pat pažymėjo, kad žemaičių.
„Svarbiausia, kad į šią anketą atsakinėjo ne vien senukai, bet ir daug jaunų žmonių“, – pastebėjo kalbininkas.
Buvo ir toks klausimas: kaip vertinate žmogų, kuris kalba tarmiškai? Kai kurie pasiūlyti atsakymai turėjo šiek tiek neigiamą atspalvį: neišsilavinęs, kaimietis ar senas žmogus – į tokius klausimus teigiamai atsakė keturi procentai respondentų, o daugiausia pažymėjo atsakymą, kad toks žmogus yra patriotiškai nusiteikęs, toliau – gerbia gimtąją tarmę ir kalbą, yra ten gimęs ir augęs, yra tikras pilietis, grynakraujis užsispyręs žemaitis ir neišverstaskūris.
Populiarėja tarp jaunimo
Dr. J. Pabrėža, vertindamas Tarmių metus ir visus tyrinėjimus, teigia, kad intuityviai jaučia, jog tarmių, žemaičių kalbos, jos savasties prestižas kyla, auga.
„Ir svarbiausia, kad tas tautiškumo, kalbos supratimas, įvertinimas geresnis yra jaunosios, o ne vidutiniosios kartos. Kodėl taip? Vidutinioji karta gimusi ir augusi sovietiniais metais, o jaunimas yra gimęs ir augęs šiais laikais ir mato kitas vertybes“, – teigė profesorius.
Apie žemaičių kalbos svarbą jaunimui jis pateikė keletą pavyzdžių: Skuodo rajono Aleksandrijos seniūnas Donatas Valančiauskas teigia: „Mūsų vaikai šiandien yra didesni žemaičiai negu jų tėvai“. Dvidešimt vienerių metų Mažeikių rajono Bugenių kaimo bendruomenės pirmininkas Donatas Baublys kaip vieną svarbiausių punktų bendruomenės nuostatuose yra įrašęs, kad susirinkimų metu reikia bendrauti tik žemaitiškai.
Baigdamas pasisakymą dr. J. Pabrėža pacitavo vienos Skuodo rajone gyvenančios jaunos moters mintis: „Jeigu aplinkybės neverčia, reikia kalbėtis tik žemaitiškai. Mes esame maži ir galime išsilaikyti, kad esame skirtingi. Jeigu neturi šaknų, esi niekas. Turi būti tęstinumas: mano vaikai turi mokėti žemaitiškai. Ir žemaičių kalbą mylėti“.
Juk tas sene i tep aišku.
oz zemaicios!
As gyveno uzsinie i so leitoves rukoujous tekta zemaiteska..
Zemaiciu kalba yra pati seniausia- tuom ji ir stipri!
noje, muziku ir nepraustamorziu y vesor,vuo kas muonie,kad kalba,a tarmie, gal pakeisti smegenu vingius momenelie…tai nier ni su kou berokouteis:)
Arūns ir kards matos kad patys esat bjaurūs mužikai suduviai vaikučiai kuriems dar trūksta kultūros.!!!
Puikus dėstytojas. Tikras savo kalbos mylėtojas ir puoselėtojas. Džiaugiuosi, kad turėjau garbės klausyti jo paskaitų…
esi nepraustaburnis, nieko neišmanantis, tikras mužikas ir nevala pats…
labai bjauri kalba tikra mužikų ir nevalų kalba, kaip Žemaitės ,,Marti“ herojų…
geras dėstytojas, ir apie tarmes tikrai kalba tiesą, kas yra ,,kūlis“, nors vienas besimokęs pedagoginiam tikrai žinos.
Ne suvalkiečiu o suduvių.
Nė kokio galo: stipriausia vadinamųjų suvalkiečių kalba, ja kalba visi, nes tai bendrinės kalbos pagrindas. Net ir žemaičiui. O pakauskit, kas žemaitiškai yra kūlis? Gal tik kas 10 atsakys.