Dvidešimt metų ūkininkaujantys bugeniškiai nesibaido naujovių

Su Stasiu Dakaniu jau treji metai kartu ūkininkauja sūnus Vytautas. Autorės nuotrauka

Šimtamečių liepų apsuptyje, buvusioje bugeniškio Kauneckio dvaro teritorijoje, įsikūręs Stasio ir Onutės Dakanių ūkis. Kažkada egzistavusio dvaro kieme – kuklus, šiuolaikinis namukas ir gausybė žemės ūkio technikos. Jau treti metai drauge ūkininkauja ir jų sūnus Vytautas.

Vaikai nepaliko savo krašto

Bugeniškių ūkyje – pusantro šimto hektarų žemės. Nuosavos – dvidešimt keturi hektarai, visą likusią dalį ūkininkai nuomojasi. Visus darbus nudirba Stasys su žmona Onute, padedant sūnui Vytautui. Juolab, kaip teigia patys ūkininkai, žmonės visiškai sutingo dirbti, arba nebėra kam – išvažiavo į svetimas šalis.
Jaunasis ūkininkas Vytautas paliko universitetą, sukūrė šeimą ir ėmėsi ūkininkavimo. Net savo gyvenamąjį namą pradėjo statytis.
Tekintojo-šaltkalvio specialybė, kurią jaunystėje įgijo Stasys, sudomino ir vyriausiąjį jo sūnų Modestą. Jis tapo geru specialistu ir dirba net keliose rajono įmonėse.
Nors Vytautas nuo paauglystės daugiau mėgo vairuoti traktorių, bet jį labai viliojo tėvo kalvė. Kartą, kaip pasakojo tėvai, Vytautas išėjo parnešti malkų. Kad nereikėtų jų nešti rankose, visų didelei nuostabai jis įsigudrino suvirinti vežimuką!
„Mes daug ko nedraudėme savo vaikams, kaip kad dabar įprasta. Dėl to šiandien labai džiaugiamės“, – neslėpė pasitenkinimo Stasys ir Onutė.
Dakanių dukra Eglė taip pat nepaliko gimtojo krašto. Ji gyvena Mažeikiuose ir dirba Žemalėje įsikūrusioje bendrovėje.

Pradėjo nuo dešimties hektarų

Prieš keturiasdešimt metų gimtajame Joniškyje S. Dakanis sutiko savo gyvenimo draugę Onutę iš Žemaitijos. Mergina turėjo paskyrimą į tą kraštą dirbti darželio auklėtoja. Sukūrę šeimą Stasys su Onute parvyko į Bugenius, šalia žmonos tėvų. Kol gyvavo kolūkis, abu sutuoktiniai turėjo darbus: Onutė dirbo darželyje auklėtoja, Stasys – Bugenių gyvulininkystės įmonėje. Pasiteiravus, ar nebuvo Stasiui sunku išvažiuoti į Žemaitiją, jis nė kiek nesudvejojo atsakydamas, kad, jo manymu, žmonės visur vienodi, tik reikia būti pačiam geru žmogumi.
Keičiantis laikmečiui ir iširus kolūkiui, Dakaniai neteko darbų ir tada nusprendė užsiimti ūkininkavimu. Pradžia buvo nuo dešimties hektarų žemės. Vėliau ūkininkai nusipirko sodybą – vienkiemį Skuodo rajone. Ten augino ne tik javus, bet ir karves, avis, prieauglį.
Septynerius metus ūkininkai triūsė net per dvi vietas: dalis jų žemės buvo likusi Bugeniuose. Vis tik pavargo mėtytis tarp dviejų ūkių ir nusprendę, kad toks gyvenimas neekonomiškas, persikraustė į Bugenius – į Onutės mamos tėviškę.
„Nepigu buvo techniką varinėti iš vienos vietos į kitą. Ir šiaip, gyvenant tokį gyvenimą, visokių nepatogumų iškildavo. Uošvei pasiūlius sugrįžti į jos žemes, mes taip ir padarėme“, – prisiminė Stasys.

Žemaitijoje žemės ne tokios derlingos

S. Dakanio tėvai visą gyvenimą dirbo žemę, o vienas iš jo brolių, Virginijus, turi didelį ūkį Skaistgiryje, Joniškio rajone. Tad susitikus jiems yra apie ką pasikalbėti ir patirtimi pasidalinti.
O kad žemės Žemaitijoje ne tokios derlingos kaip jo tėviškėje, Stasys iliustravo skaičiais: jeigu Joniškyje žemės našumas yra 50–60 balų, tai Bugeniuose tesiekia 38–40 balų.
„Skirtumas akivaizdus. Tad mes prikuliame kur kas mažiau nei ano krašto žemdirbiai. Tačiau ir tas Žemaitijos ūkininkų neatbaido nuo žemės“, – pastebėjo ūkininkas iš Bugenių.

Susiviliojo ekologiniu ūkiu

Prieš porą metų, vieno Stasio pažįstamo Račalių ūkininko ir sūnaus Vytauto paraginti, Dakaniai nusprendė pereiti prie ekologinio ūkio. Nors, kaip patys sako, tai buvęs gana drąsus žingsnis. Žinodami, kad žemės nėra derlingos, jie vis tik nusprendė surizikuoti ir atsisakyti nusistovėjusios ilgaamžės žemių tręšimo metodikos.
Šiandien, po dvidešimties ūkininkavimo metų, Stasys gali tvirtai pasakyti, kad derlingumui didelę reikšmę turi ne trąšų kiekis, bet tvarkinga sėjomaina bei itin geras žemės įdirbimas. Todėl, anot ūkininko, svarbu turėti gerą techniką. Ūkininko teigimu, išbarstytos į žemę trąšos neduoda norimų rezultatų. O jos nemažai kainuoja, be to, trąšas naudodami nuodijame save.
Šiandien ūkininkų gaminama produkcija dar nėra ekologiška, nes reikia ne vienerių metų, kad žemė visiškai išsivalytų nuo trąšų. Tačiau dar metai, ir jie doros ekologišką derlių.

Augina prieskoninius augalus

Dakanių laukuose auga kviečiai, avižos, žirniai, lubinai, juodosios ir baltosios garstyčios, sojų pupelės ir kalendros. Kai kurias iš šių kultūrų ūkininkai augina pirmus metus.
„Prieskoninių augalų rinkoje stinga, todėl juos auginti apsimoka. Tačiau tai nėra taip paprasta, nes yra keliami aukšti reikalavimai“, – pastebėjo ūkininkai.
Dakaniai atsisakė žiemkenčių, nes įsitikino, kad neįmanoma iš jų išakėti piktžolių, o ekologiniame ūkyje tai yra labai aktualu, nes negalima naudoti jokios chemijos, išskyrus specialias tokiam ūkininkavimui skirtas skystas trąšas.
Gelbėja šeimininko „auksinės rankos“.
Stasiui sumanymų ir idėjų niekuomet netrūko. Dar tuomet, kai dirbo kolūkyje, savo rankomis pasigamino traktoriuką. Ši technika gelbėjo ne tik savame ūkyje, bet ir ne vienam kaimynui ūkio darbus padėjo nudirbti.
Vėliau Dakanių kieme radosi vis daugiau technikos: plečiantis ūkiui reikėjo ne tik senąją keisti, bet ir naujos įsigyti. Todėl, prieš persikraustydami iš  Margininkų (Skuodo r.), pirmiausia ūkininkai pasistatė angarą žemės ūkio technikai laikyti.

Be paskolų neišsiverčia

Dakaniai iš tų žmonių, kurie nebijo paskolų, ir, užuot rašę projektus, verčiau renkasi išperkamąją nuomą. Tik vienintelį traktorių įsigijo pasinaudodami struktūrinių fondų lėšomis.
„Kas čia žino, kaip geriau? Kažkas lieka ir nuskriaustas… Kita vertus, kitos finansavimo programos dar labiau įpareigoja“, – svarstė S. Dakanis.

Pirmieji bandymai briketų gamyboje

Vienas įdomiausių ūkininko sumanymų – šiaudų briketų gaminimas. Nors Dakaniai tikina negalintys skųstis šiaudų paklausa, bet dar gyvenant Margininkuose Stasiui kilo idėja sukonstruoti aparatą, kuris sugebėtų pagaminti kuro briketus. Kaip juokavo Dakaniai, kad išvengtų sunkaus darbo – malkų ruošimo žiemai.
Stasys su sūnumi įsigijo aparatą, patobulino jį ir pabandė pasigaminti šių briketų. Tuomet jie dar nebuvo gerai susipažinę su šio kuro gamybos metodu, todėl negali pasigirti, kad viskas ėjosi sklandžiai. Kad suliptų šiaudai, gaminant briketus, teko į juos ir miltų pilti. O kur dar, pasak bugeniškio, skleidžiamas triukšmas, dulkės ir tai, kad šį kurą galima gaminti tik iš labai sausų šiaudų.

Reikalingos atitinkamos patalpos

Vėliau Dakaniai įsitikino, kad vis tik viskas įmanoma. Svarbu toliau nuo gyvenamųjų pastatų turėti šiaudų laikymui skirtas patalpas ir galingą elektros pastotę. Nors, pasak  idėjų racionalizatoriaus, galima briketus gaminti ne tik naudojant elektrą, bet ir dyzelinį kurą.
Savo pirmąją produkciją ūkininkai sėkmingai pardavė po 320 litų už toną, o šiais metais teigia girdėję, jog kainos šoktelėjo iki 460 litų. Ūkininkų planai vis didėja, o ir technika jų tobulėja.
„Dabar, jei gaminsime briketus pagal marijampoliečių technologiją, miltų pilti tikrai nebereikės“, – pasidžiaugė Stasys.
Dakaniai tiki, kad sūnus Vytautas sugebės išplėtoti šį dar neseniai mūsų šalyje atsiradusį kuro gaminimo verslą. Anot jų, šiaudų briketai turėtų tapti alternatyva ne vienai kuro rūšiai.