2023-iuosius Lietuvos Respublikos Seimas yra paskelbęs Žirgo metais. Ta proga gegužės 13-ąją Žemaičių dailės muziejus plungiškius pakvietė į neeilinius „Europos muziejų nakties“ renginius. Pasirinkimas, ką veikti renginiuose, kaip sakoma, buvo kiekvienam pagal amžių ir skonį: istorijos faktai, muzika, paroda orientuota į vyresnius, o etnografiniai žaidimai, žaislai, edukaciniai užsiėmimai lyg bites prie medaus viliojo mažuosius.
„Promenada parke“
„Europos muziejų naktis“ Plungėje pradėta dailininkės Mykolės Ganusauskaitės tapybos paroda „Promenada parke“. Iš Kauno kilusi menininkė bakalauro ir magistro laipsnius įgijo studijuodama Nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje. Dar būdama Prancūzijos sostinėje ir vėliau grįžusi į Lietuvą tapytoja stebino savo pasirinkimu – šiuolaikine peizažo žanro interpretacija.
Susižavėjusi Plungės kunigaikščių Oginskių rūmų ansamblio parku M. Ganusauskaitė pernai rudenį visą savaitę jį tyrinėjo. Galiausiai iš sukauptos informacijos gimė aliejumi ant drobės nutapytas šiam parkui dedikuotas paveikslų ciklas „Promenada parke“. Ryškiomis kūrinių spalvomis M. Ganusauskaitė tarsi pakviečia žiūrovus dar kartą po jį pasivaikščioti. Tik šį kartą į jį pažvelgti menininkės akimis. Paroda veiks iki liepos 23 dienos.
Dėmesys Žirgo metams
Pasibaigus rimtajai renginių daliai, plungiškių ir miesto svečių dvaro žirgyne laukė linksmybės – Žirgo metų edukacinė erdvė. O joje veiklos rado kiekvienas.
Žoliautoja ir rašytoja Giedrė Bružienė atsivežė vaistinių žolių ir gydomųjų tepalų nuo šimto ligų, o sudužusias širdis „gydė“ burtais. Apie archeologinę rekonstrukciją, žirgo ir kario vaidmenį mūsų šalies istorijoje pasakojo kuršių genties kultūros, istorijos ir gyvensenos rekonstrukcijos klubo „Pilsots“ nariai. Smalsuolius viliojo galimybė pasimatuoti šarvus, palaikyti rankose kalaviją…
Į svečius atvažiavusios Žemaitės memorialinio muziejaus Bukantės dvarelio šeimininkės išalkusiuosius vaišino bulvėmis su kastiniu ir kitais skanumynais.
Muziejininkė Irena Jonauskienė supažindino su visomis žirgų veislėmis. Šalia jos norintieji galėjo pasidaryti knygų skirtukus, buvo galima nusilipdyti žirgelį. Prie kiekvieno stalo žmonės rinkosi ir domėjosi, bet didžiausio dėmesio sulaukė per visą žirgyną išsidėstę etnografiniai žaidimai, brikelė nusifotografuoti.
Kad žmonės žinotų, kur susirinko, ko atėjo, Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja dr. Jolanta Skurdauskienė papasakojo, kodėl šie metai buvo paskelbti Žirgo metais.
„Plungė ir tai, kas vyko šiame pastate, ypač svarbu, nes lėmė, kad lietuviški žirgai iš Lietuvos ir lietuvių gyvenimo neišnyktų. Lygiai prieš šimtą metų čia buvo atidarytas pirmasis modernios Lietuvos valstybinis žemaitukų žirgynas, – kalbėjo istorikė. – Tikriausiai paklausite, o kodėl mums tai taip svarbu? Sugrįžkime į Lietuvos valstybingumo pradžią. XIII–XIV amžiuje lietuvių gentys su ambicija neišnykti įsiveržė į Europos žemėlapį. Ne išnykti, o sukurti savo valstybę. Jos atpažinimo ženklu tapo Lietuvos valdovo antspaudas, vaizduojantis raitelį. Ir visa tai neatsitiktinai, tai reiškia, kad čia žemę gina ir valstybę kuria raiti kariai, t. y. žmonės su žirgais.“
Pasak J. Skurdauskienės, nedideli, trumpakojai ir labai ištvermingi žirgai netrukus padėjo sukurti Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – didžiausią valstybę Europoje – nuo Baltijos iki Juodosios jūros.
Istoriniuose raštuose liudijama, kad Lietuvoje geriausias savybes turintys žirgai buvo pradėti veisti, tačiau laikas jiems buvo negailestingas – žemaitukus pradėjo keisti didesni, sunkesni arkliai, todėl iki XIX a. ši lietuviška veislė vos neišnyko.
Tam įvykti neleido Žemaitijoje gyvenę didikai Oginskiai, vietos bajorai ir ūkininkai. Jų dėka mūsų kraštas tapo žemaitukų išsaugojimo centru, iš kurio sklido žinia apie šios veislės žirgų vertę, jų reikšmę lietuvių gyvenimui, pradėta šiuos žirgelius populiarinti. Kaip sakė J. Skurdauskienė, iki Pirmojo pasaulinio karo žemaitukas tapo kiekvieno ūkininko pasididžiavimu ir jo ūkininkavimo kokybės ženklu.
Deja, visą šį įdirbį sunaikino Pirmasis pasaulinis karas. „Tačiau 1918 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarė padaryti beveik neįmanomą darbą – atkurti vietinių lietuviškų arklių populiaciją. Ir tą padaryti būtent Plungėje. 1921 m. lapkričio 1 d. Žemės ūkio ministerija pasirašė pirmojo valstybinio žemaitukų arklių žirgyno steigimo dokumentą. Šio žirgyno atidarymas įvyko 1923 m. gegužės mėnesį. Čia prasidėjo modernios Lietuvos lietuviško žemaituko atgimimas“, – dėstė J. Skurdauskienė. Tiesa, žirgynas veikė iki 1934 m., vėliau buvo perkeltas į Gruzdžius.
„Ir nors po Antrojo pasaulinio karo žemaitukų arklių veislę teko dar kartą atkurti, jos istorija nenutrūko ir tęsiasi iki mūsų dienų. Lietuva išsaugojo ir gali didžiuotis viena seniausių Europoje ištverminga ir atsparia vietos arklių veisle, padėjusia pamatus mūsų valstybingumui, nulėmusia šalies ūkinę raidą, padariusia didelę įtaką kultūrai“, – pabrėžė Žemaičių dailės muziejaus istorikė.
Renginys užbaigtas modernizuotą folklorą atliekančios grupės „Kitava“ pasirodymu.
Jolanta Vasiliauskienė
