Važiuojant iš Telšių link Luokės, ties sankryža Mediškiai–Biržuvėnai–Luokė, pakelėje keliautojų žvilgsnius patraukia daug metų čia auganti Pypkinės pušis. Ją žino daugelis rajono gyventojų. Pušimi gėrisi tiek vietiniai, tiek ir pravažiuojantys svečiai, kurie neretai stabteli nusifotografuoti.
Netoliese gyvenanti „Gražinos sodybos“ šeimininkė Gražina Gaižauskienė sutiko pasidalinti šios pušies istorija, kurią jai pasakojo jos močiutė:
„Išvažiavo senutis iš Rūdupių į Luokės jomarką parduoti avino. Aviną pelningai pardavė ir su kaimynu nuėjo į karčemą aplaistyti naudingo sandorio. Jau ir naktis už lango, o jie vis dar „uliavojo“, kol galų gale karčemos savininkas išvarė. Išėjo abu į lauką, o ten tamsu, nors į akį durk, nebežino, į kurią pusę važiuoti. Nusprendė, kad važiuos į tą pusę, kur arklys atsisukęs žiūri.
Išvažiavo iš Luokės, arkliukas tempia vežimą, o jie dar vieną buteliuką pribaiginėja. Važiavo, važiavo, važiavo, gi žiūri, kad jie jau kažkelintą ratą aplink Šatriją suka. Išsigando abudu, kad čia jau juos piktos dvasios klaidina, prablaivėjo truputį. Pasuko arklį į priešingą pusę ir grįžo į Luokę. Išsigandęs draugas iššoko iš rogių ir nuskuodė namo. Senutis pasitaisė nusmukusią kepurę ir, kad drąsiau būtų, uždainavo.
Išvažiavus iš Luokės link Rūdupių vėl miškas aplink. Nusprendė senutis dėl drąsos užsirūkyti ir užsikūrė pypkę. Jau išvažiavęs iš miško girdi, kad lyg kažkas rogėse už nugaros kalba. Senutis pagalvojo, kad gal draugas grįžo, ir sako: „Gal užrūkyti nori?“ Nesulaukęs atsakymo, kiša savo pypkę bičiuliui. O ten užčiuopia apžėlusią kanopą. Pagalvojo, kad jo avinas sėdi gale. Atsisuko senutis, o ten velnias kvatoja, dantys blyksi, akys ugnimi dega. Išsigando žmogelis, suplakė arklį botagu taip, kad velnias, spėjęs nučiupti pypkę, kūlvirsčia išsirito iš vežimo.
Gena senutis arklį. Velnias šaukia: „Pypkę pasiimk, pypkę pasiimk!“, o senutis atsiliepia: „Trauk velniai tą pypkę!“ Staiga prie pušies išdygo ugnies stulpas, velnias nusikvatojo ir suriko: „Prie pušies bus tavo pypkė, prie pušies!“
Rytojaus dieną susirinkę kaimiečiai važiavo prie pušies pažiūrėti, bet rado tik pypkės formos išdegusią žemę. Taip ir praminė tą pušį Pypkine.“
Aurelija SERVIENĖ
