„Gerumo angelą“ šiemet pelnęs viekšniškis nestokoja naujų idėjų

Vilmantas Lukauskas (ketvirtas iš kairės) drauge su kitais seniūnijos gyventojais, gavusiais „Gerumo angelus“. Pašnekovas šiuo apdovanojimu pasidalijo su bičiuliu Stanislovu Jankumi, nes be jo prisidėjimo visų kūrybinių idėjų įgyvendinti nepavyktų.Nuotr. iš asmeninio archyvo

Valstybės (Lietuvos Karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės) dieną aktyviausiems, veikliausiems Viekšnių seniūnijos bendruomenių nariams buvo išdalyti „Gerumo angelai“.
Apdovanojimas pagal nominaciją „Už iniciatyvą ir darbus puošiant Viekšnius“ įteiktas Vilmantui Lukauskui.
„Santarvės“ pašnekovas akcentavo: už tai, kad jo iniciatyvos tampa realybe, labiausiai yra dėkingas savo bičiuliui tapytojui Stanislovui Jankui.

Iniciatyvas įgyvendina drauge su bičiuliu

Už dovaną bažnyčiai – paveikslus ir kryžių, viekšniškiui dėkojo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Pirmą kartą su viekšniškiu V. Lukausku „Santarvė“ bendravo šį pavasarį – netrukus po to, kai Viekšniuose buvusios universalinės parduotuvės languose buvo išeksponuota tapybos paroda.
Tąkart pašnekovas sakė, kad paveikslai su senaisiais miestelio pastatais yra jo ir jo bičiulio, tapytojo S. Jankaus, gyvenančio bei kuriančio Tryškiuose, kūrybinės bendrystės rezultatas. Ir anaiptol ne pirmasis.
V. Lukauskas, S. Jankus ir kalviai Stankai sukūrė dovaną Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai bei jos parapijos žmonėms – stilizuotus medinius paveikslus ir kryžių. Ši dovana parapijiečiams pristatyta 2019 metų rudenį, kai po bažnyčios medinės perdangos ir stogo konstrukcijų tvarkybos darbų tikintieji iš laikinųjų maldos namų sugrįžo į Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią.
Šią vasarą viekšniškius ir miesto svečius šis kūrybinis duetas vėl nustebino – sukūrė ir Vaistinės muziejaus kiemelyje bei prie senojo vandens malūno pastatė įvairių siužetų plokštumines figūras, prie kurių žmonės gali nusifotografuoti.

Norisi prisidėti, kad visiems būtų geriau

Paminėjome tik kelias Vilmanto iniciatyvas. Jų yra įgyvendinta ir daugiau, o dar daugiau sukasi viekšniškio galvoje.
Bet apie viską iš pradžių: V. Lukauskas gimė Kaišiadoryse, tačiau nuo 9 mėnesių augo Viekšniuose. Paskui jis mokėsi Mažeikiuose, tuometėje 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar – Gabijos gimnazija), tačiau visus savaitgalius, visas vasaros atostogas leisdavo Viekšniuose, pas babą.
„Tarnavau Viekšnių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, o Pauliaus Aurylos tėtis ir klebonas Vincentas Gauronskis man buvo lyg tėčiai. Laikau save grynu viekšniškiu. Man čia patinka, todėl, matyt, ir tų minčių visokių kyla, kaip papuošti, ką padaryti, kuo prisidėti, kad čia būtų gražiau, geriau ir vietiniams žmonėms, ir svečiams“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovas.

Nuotraukoje – Vilmantas Lukauskas su sūnumi prie kryžiaus, padovanoto Šv. Jono Krikštytojo bažnyčiai. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Idėjos aplanko savaime

Vilmantas savęs nevadina nei menininku, nei kūrėju. Tiesiog, kai kyla vienoks ar kitoks sumanymas, kai žengi žingsnius, kad tie sumanymai taptų realybe, ieškai bendraminčių, prisidedančių medžiagomis, darbu, laiku. Ir kas nors pavyksta.
O iš kur ir kaip gimsta idėjos, kaip būtų galima pagyvinti Viekšnius, Vilmantas tiksliai pasakyti negali. Žino tik tai, kad jį traukia vienišos, šiek tiek primirštos vietos.
Mintis apie parodą buvusios universalinės parduotuvės languose pašnekovui kilo išėjus iš priešais ją esančio prekybos centro. Lipdamas laiptai žemyn ir žvilgterėjęs į tuščius, vienišus langus jis pagalvojo: kodėl tų langų neužpildžius paveikslais?
Paskui Vilmantui vėl ėmė kirbėti mintis, ką dar įdomaus padarius Viekšniams. Tuomet sugalvojo padaryti plokštumines fotofigūras, prie kurių žmonės galėtų nusifotografuoti. Pasitaręs su P. Auryla ir sulaukęs padrąsinimo, pakalbinęs savo bendramintį S. Jankų ir gavęs seniūno Kornėlijaus Kryžiaus bei seniūnijos pagalbą medžiagomis ir dažais, Vilmantas ėmėsi idėjos įgyvendinimo.
„Ir štai rezultatas – prie malūno įkurdinome velnią, nes kaip malūnas be velnio, dar katiną, apuoką, žveją su undine, šeimyną valtelėje. Tos plokštuminės figūros ten bus iki rudens, kol prasidės lietūs.
Malonu, kai į Viekšnius atvykstantys žmonės apžiūri, nusifotografuoja ir paskui dar savo draugams, artimiesiems perduoda žinutę, kad Viekšniuose jauku“, – tvirtino „Santarvės“ pašnekovas.

Sulaukia kritikos, bet jos nebijo

V. Lukauskas sako savo įgyvendintų iniciatyvų adresu išgirstantis ir kritikos. Pavyzdžiui, ne visi supranta, kam yra skirtos prie lankytinų Viekšnių objektų pastatytos tos plokštuminės figūros. Dalis žmonių komentavo, kad ir parodą senojo universalinės parduotuvės pastato languose reikėjo daryti ne taip, o kitaip.
Viekšniškis sako, kad visi žmonės skirtingi, todėl ir tam tikrus dalykus suvokia skirtingai, tad ir kritika – natūralus dalykas. Tik geriausia būtų, kad ją reikštų tie, kurie ir patys ką nors daro dėl savojo miesto. Arba ateitų su pasiūlymais.

Praverčia užsienyje įgyta patirtis

Prasidėjus V. Lukausko ir V. Jankaus kūrybinei bendrystei, natūraliai susiklostė, kad jiedu pasiskirstė darbais. Vilmantas užsiima medžio darbais, o Stanislovas tapo.
Medis viekšniškį traukia nuo vaikystės. Kad taps statybininku, Vilmantas nesitikėjo.
Rugpjūtį V. Lukauskui sukaks 42-eji. Jis skaičiuoja, kad apie 13 savo gyvenimo metų praleido emigracijoje. Iš pradžių kelis mėnesius dirbo Vokietijoje, paskui – Danijoje, Švedijoje, o ilgiausiai – 11 metų – Norvegijoje. Užsienyje išmoko statybininko amato. Juo dabar ir verčiasi grįžęs į gimtinę.
„Užsienyje pasisėmiau labai daug patirties, daug ko išmokau. Nebuvo taip, kad gyvenčiau stumdamas dieną po dienos. Pavyzdžiui, karkasinių namų statyba labai domėjausi, klausdavau, kodėl pjaunama, kodėl daroma taip, o ne kitaip. Juk sakoma: ką išmoksi, to ant pečių nenešiosi“, – pasakojo viekšniškis.

Taip turėjo būti

Viekšniškis sako, kad darbas su medžiu jį traukia nuo vaikystės. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Vilmantas įsitikino, kad svečiose šalyse yra labai gražių vietovių, bet Viekšniai jam – patys gražiausi. Tai, kad sugrįžo gyventi į Lietuvą, viekšniškis nurašo likimui. Jis Norvegijoje ėjo į banką, prašė kredito būstui įsigyti. Tačiau tokios sumos, kokią jam galėjo suteikti bankas, norimam būstui neužteko.
„Niekada negalima spjauti į vandenį. Nežinai, kas gyvenime gali nutikti. Galbūt vieną dieną gali tekti susikrauti daiktus ir išvažiuoti. Bet dabar eina penkti metai, kai esu grįžęs gyventi į Lietuvą, ir net nenoriu pagalvoti, kad vėl reikėtų gyventi užsienyje. Šiandien man, mano šeimai viskas yra gerai“, – akcentavo V. Lukauskas.

Gyvenimas Viekšniuose lėtesnis

Pašnekesys pasisuko ir apie šiandieninį Viekšnių bei viekšniškių gyvenimą. O jis, palyginus su tuo, koks buvo Vilmanto vaikystėje, jaunystėje, dabar yra kur kas lėtesnis, ramesnis.
Didžioji dalis senųjų, šakninių viekšniškių iškeliavo amžinybėn. Užaugo jaunoji karta, tačiau ir ji išsivažinėjo po Lietuvą ir pasaulį. Į Viekšnius atsikelia gyventi naujų žmonių. Galbūt naujakurių galėtų būti ir daugiau, tačiau dalį potencialių gyventojų nuo minties čia įsigyti nekilnojamojo turto atbaido tai, kad Viekšniai yra Ventos regioninio parko teritorijoje, o dalis miesto patenka ir į urbanistinio draustinio teritoriją. Tai reiškia, kad, planuodamas suremontuoti įsigytą nekilnojamąjį turtą, ne viską galėsi daryti taip, kaip nori.
„Daug ką tie reikalavimai atbaido. Bet viską galima įveikti, tik reikia daryti proto ribose, konsultuojantis su specialistais. Nes kai bendrauji su kai kuriais klientais, kai išgirsti, kokių nerealių sumanymų jie kartais prisigalvoja, supranti, kad iš to nieko nebus“, – apibendrino pašnekovas, tikintis, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau ir paprasčiau, jei vieni kitiems būtume atviresni, draugiškesni ir pakantesni.
Loreta BUTKUTĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*