Parodą Kalnėnų progimnazijos mokiniams pristatė Austėja Sungailaitė. Nuotr. iš gimnazijos archyvo
Pirmadienį baigėsi Gabijos gimnazijoje vykusi keliaujanti tarptautinė edukacinė paroda „Leiskite būti savimi… Anos Frank gyvenimo istorija“. Patyčių ir diskriminacijos prevencijai skirta paroda-projektas įdomus tuo, kad lankytojus su paroda supažindino gidais tapę gimnazistai. Projekto pabaigoje jiems įteikti tarptautiniai sertifikatai.
Pamini įvairias datas
Gabijos gimnazijoje prieš 17 metų buvo įkurtas Tolerancijos ugdymo centras. Kurį laiką gyvavusio centro veikla buvo kiek prislopusi, o paskui centras vėl atgaivintas.
Gimnazijos etikos mokytoja ir šio centro viena iš vadovių Regina Dirginčienė sakė, kad mokyklos bendruomenė pamini labai daug datų, susijusių su nuo Holokausto nukentėjusiais žmonėmis.
Gimnazistai kasmet rugsėjo 23-iąją, Lietuvos žydų genocido dieną, mini eidami „Atminties keliu“ į Mažeikių žydų kapines. Sausio 27-ąją, Tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną, mokytoja į etikos pamokas integruoja Holokausto, tolerancijos temas, rodo mokiniams filmus, veda diskusijas. Balandžio 11 dieną paminima ir Tarptautinė koncentracijos stovyklų kalinių išlaisvinimo diena.
Dalyvauja skaitovų konkurse
Mokytoja pastebėjo: įvairių renginių ir projektų, susijusių su tolerancijos ugdymu, mūsų šalyje tikrai yra nemažai. Ir juose mokyklų bendruomenės stengiasi dalyvauti.
Pavyzdžiui, šiandien du Gabijos gimnazijos moksleiviai dalyvauja Kauno devintojo forto muziejuje vykstančiame skaitovų konkurse „Tylios sienos, žodžių paliestos“. Mokyklose veikiantiems tolerancijos centrams atstovaus ne daugiau nei po du mokinius. Skaitovus vertins komisija, sudaryta iš režisierių, aktorių.
„Leiskite būti savimi… Anos Frank gyvenimo istorija“ – dar vienas bendrojo lavinimo mokyklų bendruomenėms skirtas projektas.
Ana Frank – žydų mergaitė, kurią pasaulis žino kaip Holokausto auką. Būdama trylikos metų, A. Frank pradėjo rašyti dienoraštį apie kiekvieną savo gyvenimo dieną, praleistą slėptuvėje. Šioje patalpoje, įrengtoje už Anos tėvo firmos kontoros, ji su šeima slėpėsi nuo nacių valdžios. Kažkam išdavus slėptuvę, šeima atsidūrė koncentracijos stovykloje.
Paauglės dienoraštis išleistas knygomis, todėl jaunos merginos parašytą Holokausto liudijimą skaito kone viso pasaulio žmonės.
Žydaitės dienoraštį skaitė daugelis
Mokytoja R. Dirginčienė „Santarvei“ sakė, kad apie keliaujančią parodą „Leiskite būti savimi… Anos Frank gyvenimo istorija“, sukurtą A. Frank namuose Olandijoje, sužinojo iš Gargždų gimnazijoje dirbančios kolegės. Ir parašė laišką šios parodos koordinatorei Lietuvoje, kviesdama, kad paroda atkeliautų ir į Gabijos gimnaziją.
Kilnojamoji paroda sudaryta iš dviejų dalių. Pirmoji skirta A. Frank gyvenimo istorijai nuo gimimo 1929 metais iki mirties Bergeno-Belzeno koncentracijos stovykloje 1945 metais. Šioje dalyje pateikiamos nuotraukos ir tekstai, pasakojantys apie mergaitę supusį pasaulį – Hitlerio iškilimą, Antrąjį pasaulinį karą, žydų persekiojimą.
Antroji dalis susieja A. Frank istoriją su šiandienos aktualijomis – pasakojamos šiuolaikinių jaunuolių istorijos, atskleidžiama, kaip paaugliai suvokia patys save, kaip juos mato ir vertina kiti. Parodoje rodoma, ką reiškia išankstinės nuostatos, kaip tai gali lemti socialinę atskirtį ar net diskriminaciją.
Susibūrė nemažas būrelis gidų
Pasak R. Dirginčienės, reikėjo suburti 14–16 mokinių, kurie norėtų tapti parodos gidais, grupę. Rugsėjo mėnesį gimnazijoje lankėsi parodos koordinatorės ir būsimiesiems gidams vedė mokymus, kaip užmegzti ryšį su lankytojais, kaip juos sudominti ir išlaikyti dėmesį.
„Anai Frank, kai ji rašė dienoraštį ir kai mirė, dar nebuvo šešiolikos. Tai šio projekto esmė ir yra tokia, kad apie diskriminaciją, patyčias, stereotipus, toleranciją parodos lankytojams kalbėtų penkiolikmečiai, šešiolikmečiai jaunuoliai“, – sakė R. Dirginčienė.
Išklausę mokymų gimnazistai įsipareigojo pravesti bent po vieną ekskursiją mokinių iš kitų mokyklų grupėms.
Vedė ne po vieną ekskursiją
Mokytoja suskaičiavo, kad per mėnesį gimnazijoje vykusią parodą aplankė 408 lankytojai – mokiniai ir mokytojai iš Kalnėnų progimnazijos, Pavasario pagrindinės mokyklos, Gabijos gimnazijos. Todėl gidais tapusiems gimnazistams pakliuvo pravesti kur kas daugiau nei po vieną ekskursiją.
Parodos koordinatorė Jonė Vitkauskaitė ir vienas iš gidų – Dominykas Rudokas. Nuotr. iš gimnazijos archyvo
„Matėsi, kad ekskursijas vedę mūsų mokiniai tobulėjo, laisvėjo. Be to, vienijami bendros veiklos – ekskursijų vedimo, jie labai susibendravo, atsiskleidė vieni kitiems ir man, kaip mokytojai, visai kitoje šviesoje. Aš neturiu auklėtinių, tačiau dabar jie man tapo savais“, – šypsojosi pašnekovė.
Įgijo daugiau žinių
Gimnazistai savo mokykloje turėjo parodos koordinatorių. Juo buvo antros gimnazijos klasės mokinys Mindaugas Bumbliauskis. Vaikino kaip koordinatoriaus viena iš pareigų buvo sužiūrėti, kuris iš šešiolikos gidų ir kada ves ekskursijas į jas ateinantiems mokiniams.
M. Bumbliauskis „Santarvei“ sakė, kad vertina galimybę pabūti gidu, įgyti daugiau žinių apie A. Frank istoriją ir tas žinias perteikti kitiems mokiniams.
Vaikinas pasakojo, kad iki parodos buvo skaitęs šios žydaitės parašytą ir jos tėčio išleistą dienoraštį, tačiau ruošdamasis būti gidu į visa tai, kas dienoraštyje parašyta, pažvelgė kitu kampu.
Gimnazistas pasidžiaugė, kad projektas jo atstovaujamoje mokykloje pavyko ir kad koordinuoti kitų gidų veiklą sekėsi puikiai.
Organizatoriai atliko daug darbo
Gabijos gimnazijos trečios klasės mokinį Dominyką Rudoką dažnai galima pamatyti rajono mokyklose vykstančiose konferencijose bei renginiuose apie Holokaustą. Kai baigs gimnaziją, jis ketina studijuoti istoriją ir gilintis į šią temą.
Mokytoja R. Dirginčienė, apibūdindama šį savo mokinį, pasakojo, kad vaikinas jau keletą kartų gimnazijos skaitykloje kitiems mokiniams skaitė pranešimus istorinėmis temomis. Pasak pedagogės, gimnazistas ne tik puikiai žino datas, bet į savo pranešimus tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku įterpia šmaikščių, įdomių pasakojimų. Todėl mokiniai jo klausosi susidomėję.
D. Rudokas, bendraudamas su „Santarve“, pasakojo: jam labiausiai įsiminė tai, kad paroda „Leiskite būti savimi… Anos Frank gyvenimo istorija“ buvo įdomiai ir interaktyviai pateikiama. Jos organizatoriai daug nuveikė ne tik rinkdami informaciją, faktus, nuotraukas. Tačiau, pasak mokinio, ne ką mažiau darbo įdedama ir į sumanymą, kad kiekvienoje mokykloje, į kurią atkeliauja paroda, apie ją lankytojams pasakoja mokiniai, tampantys gidais.
Buvo įvairių pamąstymų
D. Rudokas sakė, kad jam buvo įdomu skleisti tolerancijos ir tautų sutarimo bei draugystės žinią.
„Galiu skleisti žinią, kad kitus žmones reikia priimti tokius, kokie jie yra. Istorija byloja, kad jei kito nepriimi dėl, pavyzdžiui, jo kitokios odos spalvos, kitokio mąstymo, visa tai gali išaugti į baisų dalyką kaip Holokaustas“, – įsitikinęs pašnekovas.
Gimnazisto paklausėme, ar iš parodos lankytojų išgirdo kokių nors įdomių, galbūt gluminančių klausimų. Labai į atmintį įkritusių klausimų jam išgirsti neteko. Tačiau kai patys gidai lankytojų ko nors paklausdavo, kai juos kalbindavo, išgirsdavo įdomių atsakymų bei pamąstymų. Kartais teisingų, kartais klaidingų.
Reikia atsikratyti noro pulti
O koks, žvelgiant jauno žmogaus, gimnazisto akimis, yra tolerancijos ugdymo „receptas“? Ką daryti, kad visuomenė taptų pakantesnė, tolerantiškesnė kitaip atrodantiems, kitaip mąstantiems?
Dominykas įsitikinęs, kad tolerancijos mokytis pradedama šeimose. Pirmiausia reikia gerbti savo tėvus, artimuosius. Be to, svarbu įsiklausyti ir apmąstyti, ką tau sako šeimos nariai.
Vaikinas sakė suprantantis, kad daug šiandieninės Lietuvos visuomenės narių augo, brendo ir gyveno tada, kai Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tuomet buvo akcentuojama pilkuma, nebuvo priimami seksualinėms mažumoms priklausantys žmonės. O kaip buvo žvelgiama į juodaodžius? Jų adresu skriedavo užgauliojimai, rasistiški epitetai.
Nuotraukoje – projekte dalyvavę gidai. Autorės nuotr.
„Neabsoliutinu ir neteigiu, kad visi taip mąstė ir taip darė. Tačiau iš esmės reikia atsikratyti to noro pulti ant kitų žmonių dėl visų minėtų priežasčių ir pradėti blaiviai mąstyti. Mąstyk ne apie žmogaus odos spalvą ir vertink ne ją, o tai, ko iš to žmogaus gali išmokti, ką iš jo gauti, vertink, kaip jis elgiasi“, – nuomonę išsakė gimnazistas.
Žodis – ne žvirblis
D. Rudokas sakė, kad šiandieninėmis visuomenės realijomis per daug nesidomi. Bet šiaip gimnazistui atrodo, kad, palyginus su sovietmečiu, dabar Lietuva tikrai yra pažengusi į priekį. Į mūsų šalį atvyksta azijiečiai, juodaodžiai, amerikiečiai ir kitų šalių, rasių gyventojai. Ir dauguma žmonių stengiasi tuos žmones priimti svetingai.
„Na, o jei kam nors kyla kokių stereotipinių pamąstymų, geriausia pirmiau juos apgalvoti, nei pasakyti garsiai. Nes juk žodis – ne žvirblis. Jei jį išskraidinsi, jis tau gali sugrįžti dideliu jaučiu“, – šyptelėjo gimnazistas.
Situacija po truputį kinta
Mažeikiuose, parodos-projekto, skirto patyčių bei diskriminacijos prevencijai, baigiamajame renginyje dalyvavo viena iš projekto koordinatorių – Jonė Vitkauskaitė.
Prie šio projekto, besitęsiančio ir po šalies mokyklas keliaujančio apie 5 metus, J. Vitkauskaitė prisijungė prieš daugiau nei metus.
„Man, vos tik pradėjau dirbti su šia paroda, buvo keista, koks dabartinis jaunimas yra atviras.
Aš pati mokyklą baigiau prieš šešerius metus. Ir kai baigiau mokyklą, tikrai nebuvo tokio lygio tolerancijos, kokia ji yra dabar. Aišku, aš nenoriu šio dalyko absoliutinti, nes visi tie dalykai kiekvienoje mokykloje, kiekvienoje klasėje skiriasi. Bet man atrodo, kad per pastaruosius penkerius metus situacija yra gerokai pasistūmėjusi į priekį“, – mintimis pasidalijo projekto koordinatorė.
