Gimtąją tarmę reikia mylėti tokią, kokia ji yra

Povilas Girdenis: „Žemaitiška kūryba mano programoje atsirado prieš septynerius metus“. Algirdo VILKO nuotrauka

Žymaus lietuvių kalbininko Alekso Girdenio sūnus Povilas Girdenis, spalio pabaigoje koncertavęs M. Račkausko gimnazijoje (šią mokyklą baigė jo tėvas), sutiko pasikalbėti apie gimtosios tarmės vartojimo svarbą.

– Artėjant tarmių metams, pokalbio tema ir bus tarmės, pirmiausia mūsų, žemaičių, tarmė. Bet iš pradžių prisistatykit: kur augote, kur mokėtės, kuo tapote.
– Gimiau, augau, mokiausi Vilniuje, dabar gyvenu ir dirbu Vilniuje. Baigiau Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, nuo 1995 m. dirbu Lietuvos ypatingajame archyve, o kartu gana aktyviai koncertuoju kaip dainuojamosios poezijos atlikėjas. Muzikos ir koncertinės veiklos negaliu vadinti vien tik pomėgiu – tai mano antrasis darbas. Žmona Skaidra dirba Lietuvos edukologijos universiteto vokiečių kalbos dėstytoja, dukra Akvilė mokosi ketvirtoje klasėje, sūnus Julijus – darželinukas.
– Sklando toks sparnuotas anekdotas. Girdenis griežtai augino sūnus: matomoje vietoje kabėjo rykštelė, kaip auklėjimo priemonė, jeigu namuose vaikai pamiršta kalbėti žemaitiškai. Kaip jis atsirado? Žemaičių kultūros draugijos suėjimuose Jūsų tėvas visada laikomas pavyzdžiu, kaip net Vilniuj gyvenant vaikus galima išmokyti šnekėti žemaitiškai.
– Linksma, tačiau, sakyčiau, šiurpoka tautosaka. Taip baisiai tikrai nebuvo. Jokia rykštelė nekabėjo nei matomoje vietoje, nei gulėjo kur nors paslėpta. Neatsimenu, kad Tėvas būtų dėjęs ypatingas pastangas, išskyrus tai, kad tiesiog bendravo su mumis žemaitiškai.
Babūnė (Tėvo mama, močiute vadindavom mamos mamą), kuri ilgą laiką gyveno su mumis Vilniuje ir kalbėjo tik žemaitiškai, taip pat prie to prisidėjo. Iki šiol prisimenu jos nuostabius pasakojimus apie senovę, jausmingas lopšines, kurias ji dainuodavo jaunėliui broliui, ar žemaitiškas liaudies dainas, kurias dainuodavom kartu.
Žemaičių tarmė namuose nuolat skambėdavo, o tai ir buvo pagrindinė mūsų su broliu „dvitarmystės“ priežastis. Labai svarbu ir tai, kad iki pat šių dienų nenutrūko ryšiai su Mažeikių rajone gyvenančiais giminaičiais. Nuo mažens pas juos vasarodavom ir, kaip sako mano teta – Tėvo sesuo – esam priaugę prie Žemaitijos, nors ir nesam grynakraujai žemaičiai. Mama kilusi iš Aukštaitijos. Turiu pridurti, jog su savo vaikais žemaitiškai nekalbu, kadangi nemanau, kad yra protinga priverstinai juos mokyti tarmiškai, kai namuose nuolat kalbama tik bendrine kalba.
– Dažnai tėvai, ypač Mažeikiuose, argumentuoja, kad kalbėjimas žemaitiškai trukdo bendrinės kalbos, ypač rašybos mokymuisi. Kokia Jūsų nuomonė?
– Manau, kad tai labai klaidinga. Jau esu sakęs, kad mano manymu, niekas labiau netrukdo vaikams gerai išmokti bendrinės lietuvių kalbos, negu liūdnai paplitęs reiškinys, kada žemaitiškai tarpusavy bendraujantys tėvai iš paskutiniųjų bando kalbėti su savo atžalomis ne pačia tobuliausia bendrine kalba. Vaikai nebejaučia tarmių skirtumo ir išmoksta kalbėti keistu, graudžiai juokingu kratiniu, nei šiokia, nei tokia puskalbe.
Nesijaudinkit, mieli tėveliai, išmoks jūsų vaikai ir bendrinę lietuvių kalbą, ir anglų kalbą, ir visas kitas kalbas, kurių jiems prireiks gyvenime.
O dėl rašybos – tai žemaičių tarmės mokėjimas ne tik kad netrukdo, bet netgi padeda. Man mokykloje nebuvo jokių problemų su nosinių balsių rašyba, kirčiavimu (kartais juokaudamas imdavau ir taisyklingai sukirčiuodavau diktanto tekstą, nors to daryti nereikėdavo). O tai, kad vietoj „bulvė“ parašydavau „bulbė“ – visus tik pralinksmindavo.
Galiu dar pridurti, kad pažįstu iš Žemaitijos kilusių vilniečių, kurie nuoširdžiai gailisi, kad tėvai jų neišmokė gimtosios tarmės.
– Žemaičiai dažnokai save menkina arba per daug sureikšmina. Tarybiniais metais, važinėdama  į kursus, kai reikėdavo paskambinti į namus (skambinimas buvo viešas), ne kartą patyriau pašaipą, kurią priimdavau kaip pažeminimą, nes visi po manęs laukiantys eilės prie automato girdėdavo mano žemaitišką pokalbį su namiškiais. Kaip reaguodavo vilniečiai, girdėdami Jus su broliu ar tėvu kalbant žemaitiškai? Ar tik saviškių aplinkoj buvo kalbama tarmiškai?
– Pastebėjau šiuos reiškinius. Manau, kad visa tai – psichologinio pobūdžio problemos. Mes dažniausiai norime būti tokie kaip visi kiti, nes paprasčiausiai bijome apsijuokti. Tačiau kartais imam ir užsimanom pabūti išskirtiniai. Tada ir prisimenam, kad mes ne tik lietuviai, bet dar ir žemaičiai.
Mes su broliu nuo vaikystės ramiausiai kalbėdavome žemaitiškai ir namie, ir mokykloje (neilgą laiką mokėmės toje pačioje), ir kieme, būdami tarp draugų. Kadangi dėl to nė kiek nekompleksuodavom, be to – puikiai kalbėjom ir bendrine lietuvių kalba, netgi labai bjauriu tuometiniu vilnietišku žargonu, panašiu į rusišku akcentu kalbančių žmonių šneką, visi buvo pripratę. O kai žaisdavome karinio pobūdžio žaidimus, kiemo draugai net pavydėdavo, kad mes turim savo slaptą kalbą, kai kurie net prašydavo jos pamokyti.
– Šį rudenį, minint kalbininko Adomo Šoblinsko 80-metį, iš jo kolegos sužinojau, kad A. Šoblinskas niekada neleido sau net su kolegomis žemaičiais kalbėtis tarmiškai. Ar teko patirti, kaip su žemaičiais universitete ar kitoj aplinkoj kalbėdavosi Jūsų Tėvas?
– Nesu girdėjęs, kad Tėvas su žemaičiais nebūtų kalbėjęs žemaitiškai. Nebent ypač oficialioje aplinkoje, kai to reikalaudavo reglamentas. O šiaip – ir namie, ir gatvėje, ir visuomeniniame transporte su žemaičiais jis kalbėjo tik žemaitiškai. Tarmė aidėdavo kaip reikiant, nes jis buvo labai temperamentingas, turėjo įprotį visada kalbėti garsiai ir emocingai.
Mano žodžius gali patvirtinti visas pulkas jo buvusių kolegų, studentų, žmonių, kurie jį pažinojo.
– Atgimimo pradžioje mes, žemaičiai, jautėme, ir Vilniuj jausdavome, kad turime autoritetą. O  šiuo metu jaučiam jį silpstant. Kokie reiškiniai lemia tokius pasikeitimus?  
– Nemanau, kad žemaičiai čia kažkuo ypatingi. Visi lietuviai Atgimimo laikais jautėsi kur kas pakiliau negu dabar. Laikui bėgant euforija aprimo, ir tiek žemaičiai, tiek aukštaičiai, tiek kitų Baltijos šalių gyventojai nusileido ant žemės. Kai kurie gana skaudžiai… Manau, kad tai ir yra pagrindinė minėtų pasikeitimų priežastis.
O Vilniaus žemaičiai iki šiol yra aktyvūs, tik galbūt susilaukia mažesnio išorinio dėmesio. Be to, nemanau, kad būtina turėti autoritetą, siekti kažkokio išskirtinumo, puikuotis, manyti, kad esam vertesni už kitus. Pakanka nebijoti būti tuo, kuo esame, ir to visiškai pakaks.
– Kalba, požiūris į kalbą, kalbėjimą kinta kaip ir viskas pasaulyje. Esu tikra, kad dar ilgai bus žmonių, kalbančių gražia žemaičių tarme. Norisi, kad tas tarmių nykimo procesas būtų kuo lėtesnis. Liūdina, kad net seni etnografinių ansamblių dalyviai teigia, jog žemaičių tarmė esanti grubi, negraži, džiaugiasi, kad jų vaikaičiai jau gražiai „aukštaitiškai“ kalba. Ypač mažeikiškiai, vartodami  puskalbę, ja puikuojasi ir kalbančius žemaitiškai paniekinamai vadina „kaimiečiais“. Ką apie tai manote?
– Pirmiausia tai labai nemėgstu, kai sąvoka „kaimietis“ yra naudojama kaip prasčioko sinonimas. Atleiskite už žemaitišką stačiokiškumą, tačiau taip kalbantys, į paiką puikybę pasikėlę žmogeliai dažniausiai nėra verti to „kaimiečio“ suplyšusio kaliošo pado. Skaudu, kai taip teigia etnografinių ansamblių dalyviai, kurių pagrindinė misija yra puoselėti senąją kultūrą.
Gimtąją tarmę reikia mylėti tokią, kokia ji yra. Kiek tenka susidurti su žemaičiais, galioja paprasta taisyklė: visi be išimties inteligentiški žmonės – nesvarbu, ar jie gyvena Vilniuje, ar Mažeikiuose, ar Tirkšliuose, ar Užlieknėje, ar dar kur nors kitur – puikiai kalba gimtąja tarme. O ir bendrine kalba jie kalba taip, kad tik patyrę lingvistikos specialistai galėtų pastebėti nedidelį akcentą. Puskalbė būdinga snobams, atkakliai slepiantiems kelnių kišenėse žagrės rankenas.
O dėl tarmės „grubumo“ nenoriu per daug plėstis. Man žemaičių tarmė yra labai graži, kadangi ji yra viena iš dviejų mano gimtųjų kalbų. Vadinamąjį grubumą, kai kurių posakių aštrumą, pagaliau – odiozinius išsireiškimus arba liaudiškus keiksmažodžius  laikau ne trūkumais, o privalumais.
Gerai išsibarti žmogui kartais būtina, o žemaitiškai tai daryti yra ypač patogu ir malonu! Kartu esu optimistas, manau, kad visos lietuvių kalbos tarmės gyvuos ilgai ir tikrai nereikia ruoštis jų pakasynoms.
– Koks Jūsų požiūris į žemaitiškas reklamines iškabas, tarmės naudojimą viešojoje erdvėje?
– Ypač teigiamas, tik kad tų iškabų labai jau mažai. Žinau, kad yra biurokratų (deja, tačiau kalbininkais jų negaliu vadinti, nes šito garbingo vardo jie neverti), kurie su šiuo reiškiniu įnirtingai kovoja. Nors nesu teisininkas, tačiau šį kartą pasvarstysiu pagal įstatymo raidę. Lietuvos Respublikos Valstybinės kalbos įstatymo 19-as straipsnis byloja, kad „Valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes“. Laikau tarmes sudėtinėmis lietuvių kalbos dalimis, o kovą su viešu jų naudojimu, teatleidžia man kvalifikuoti teisės specialistai, jeigu aš klystu – Valstybinės kalbos įstatymo pažeidimu. Jeigu erzina žemaitiška rašyba (ilgosios balsės su „nelietuviškais“ viršutiniais brūkšniais), patariu ramiai žiūrėti į tuos brūkšnius kaip į ornamentus ir nesukti sau galvos. Yra daug rimtesnių problemų.
– Ar po Tėvo mirties Vilniuje turite žmonių, su kuriais kalbatės žemaitiškai?
– Kaip ir seniau, žemaitiškai bendraujame su broliu, su buvusiais Tėvo kolegomis, turiu keletą iš Žemaitijos kilusių draugų. Tenka dalyvauti žemaičių bendrijų (Vilniaus žemaičių, Šilalės kraštiečių draugijos ir kt.) sueigose. Be to, nuolat bendrauju su Daubariuose gyvenančiomis teta ir pussesere. Yra Žemaitijoje gyvenančių bičiulių, su kuriais net internete susirašinėjam žemaitiškai.
Tiesa, vietoj gražių, „brūkšniuotų“ ilgųjų balsių tenka rašyti dvigubas raides, kadangi taisyklingai žemaitiškai rašyti kompiuteriu labai nepatogu…

Parengė
Genoveita GRICIENĖ,
Audronė MALŪKIENĖ