Gimtoji tarmė – egzistencinės stiprybės ženklas

Laima Skabickienė sakė, kad daugelyje šeimų yra puoselėjama žemaičių tarmė, itin išryškėja mokyklose, programiškai aptariant tarmes arba vykdant projektus. Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Ateinantys metai paskelbti Tarmių metais. Žemaičių tarmė – viena archajiškiausių, geriausiai išlaikiusi mūsų protėvių kalbos ypatybes.
Apie gimtosios kalbos reikšmę ir apie tai, kaip į ją žiūri Mažeikių jaunimas, mokiniai ir pedagogai, kalbamės su Merkelio Račkausko gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja eksperte Laima SKABICKIENE.

– Kodėl reikia kalbėti gimtąja kalba?
– Kalbėti motinos kalba – išties prasminga. Tai ne tik kalbos pirmavaizdžio atkartojimas, tai, ko gero, pats ryškiausias tautos egzistencinės stiprybės ženklas. Juk jeigu kalbame tarmiškai, vadinasi, tęsiame, anot Romualdo Granausko, gyvenimą po klevu ir jau, rodos, džeržgiančioje civilizacijos pagairėje būna saugiau ir ramiau.
– Koks Mažeikiuose jaunimo, mokinių požiūris į gimtąją kalbą? Ar jie ja kalba?
– Mes, mažeikiškiai, priklausantys šiaurės žemaičių (arba dounininkų) patarmei, dažnai apsižvalgome ir tyliai paklausiame: ar tik nebūsime pasidaliję į dvi dalis – vyresnio amžiaus šnekėtojai, vis dar drąsiai ir tvirtai tęsiantys kalbos tradiciją, ir jaunesnieji, kurie neperėmė jos, neįsileido į savo pasaulį arba, tiesiog kažkieno suklaidinti, protėvių kalbėseną pasmerkė pražūčiai.  Pastarųjų grupė, veikiama pramoninio miesto puskalbės arba bandymo kalbėti bendrine šnekamąja kalba, jau nuo dvidešimtojo amžiaus pabaigos sudaro bendrojo lavinimo mokyklose besimokančių mokinių daugumą.
– Kodėl taip yra?
– Tai yra suprantama: šeimose nebekalbama tarmiškai, o jeigu ir kalbama, tai draugų negatyvi įtaka savo padaro.
Be abejonės, Mažeikių paaugliai dažnai pasišaipo iš žemaičiuojančių draugų. Bet juk būna ir taip, kad net suaugusieji tarmę laiko neišprusimo ženklu ir iš savo vaikų atima galimybę mąstyti bei kalbėti prigimtine kalba.
– Ar ši padėtis kaip nors keičiasi? Kokią įtaką tam turi mokykla?
– Šiuo metu į tarmę, kaip saugotiną giminės, tautos tapatybės atmintį, atsigręžiama vis dažniau. Kad, tarkime, daugelyje šeimų yra puoselėjama žemaičių tarmė, itin išryškėja mokyklose programiškai aptariant tarmes arba vykdant projektus.
Būna net taip, kad į dialektologijos pamokas moksleiviai atsiveda šeimos narius, kurie gimtąja savo šnekta paliudija ne ką kita, kaip išlikusį ir saugotiną indoeuropietiškąjį kultūros paveldą.
– Koks pedagogų požiūris į mokinių kalbėjimą tarmiškai?
– Žinoma, mokytojai norėtų, kad Mažeikių jaunuomenė nesigėdytų tarmiškai kalbėti mokyklose per pertraukas. Juk taip daro sediškiai, plungiškiai, telšiškiai. Tačiau pas mus tarmės statusas, kad ir kaip stengtųsi švietėjai, sunkokai prikeliamas. Ir tik vienas kitas penkiolikmetis užsimena, kad išėjęs iš mokyklos su bendraamžiais vis tik šneka taip, kaip įprasta (supraskime, tarmiškai). Įdomu pastebėti, kad tie bendrakalbiai dažniausiai būna iš vieno kaimo arba iš kelių tarpusavyje bendraujančių šeimų.
Tėvai, su kuriais yra tekę kalbėtis, pastebi, kad gimtoji šnekta yra kaip stebuklų stebuklas, vedąs į darną, į sutarimą, tarsi į kokį padorumo rūmą. Ką gi, teisus buvo Mikalojus Daukša, teigdamas, kad „kalba yra bendras meilės ryšys“.