Grūstės ketvirtokai, apie 1952 m. Iš kairės: Genė Petrulevičiūtė, Bronislava Majauskaitė, Zita Lenkaitė, Zita Majauskaitė, mokytoja Aldona Steponavičiūtė, Albinas Mikalauskas, Orestas Skeivys.
Grūstės kaimo žmonės liepos 6 d. rinksis švęsti kaimo jubiliejų – 765 metai nuo vietovės paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose. Tiesa, sukaktį reikėjo švęsti pernai, bet to krašto žmonės tradiciškai neskuba. Sediškiai juokauja: net Vytauto Didžiojo paminklas jų mieste buvo pastatytas metais vėliau, nei visa tarpukario Lietuva minėjo didžiojo kunigaikščio mirties 500-ąsias metines. Tačiau ant paminklo užrašyta „teisinga“ data – 1930-ieji.
Bet sugrįžkime į Grūstę. Ir į šio kaimo mokyklą, kuri gyvavo vos tris dešimtmečius. Ir vis tik nemažas būrys buvusių Grūstės vaikų ją prisimena. Ir nuotraukas tebesaugo.
TIKRI ŽEMAIČIAI
Santūrūs kalboje, atsargūs su svetimu, kuklūs apie save kalbėdami. Net labai senus laikus prisimindami paprašo: „Gal neminėkite mano pavardės…“ Tokie savo prisiminimus saugantys žmonės iš Grūstės.
Platus kaimas, didelis, su savo ypatumais. Ne iš karto juos perpratau. Akys atsivėrė, kai, vieno paklausus, ar jis esąs iš Grūstės kilimo, atsakė: „Ne, iš Jonatyno“.
Tik tuomet ir išsiaiškinu, kad Grūstę sudaro Gurauskynas, Jonatynas, Letukynas, Kėmtainė, Grūstė… Kiti dar įvardija ir Majauskyną, nors priduria, kad Majauskių tiek daug buvę, jog jų visur gali rasti.
Žmonėms vis dar skauda kalbant apie karą ir pokarį. Atmena daug, nori pasakyti mažai. Turint kantrybės ir noro išklausti, ima prisiminti ir pasakoti.
KEITĖSI TROBOS IR MOKYTOJOS
Kalbuosi su 82-ejų metų Eugenija Žumbiene (iki santuokos – Mikalauskaite) ir 78-erių Bronislava Norkiene (Majauskaite).
– Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1918–1940) mokyklos Grūstėje nebuvo. Pagal tai, kurioje Grūstės pusėje šeimos gyveno, vaikai ėjo į Orvydiškės, Renavo, Luobos mokyklas.
Sovietinės valdžios iniciatyva 1948 metais Grūstėje, Stanislavos Mikalauskaitės name, buvo atidaryta pradinė mokykla (4 klasių). Stanislava gyveno didelėje troboje, neturėjo šeimos, todėl vietos užteko ir mokytojai gyventi, ir vaikams mokytis.
Pirmoji šios mokyklos mokytoja buvo Danutė Daržinskaitė, ji turėjo apie 30 mokinių. Dėl sunkaus namo šeimininkės charakterio mokytojos ilgai neužsibūdavo. 1950 m. mokykloje dirbti pradėjo Aldona Steponavičiūtė. Ir ji pas Mikalauskaitę ilgai nepagyveno – persikėlė pas netoliese gyvenančius Kybartus.
Apie 1954 metus mokykloje pradėjo dirbti kita mokytoja Valė Vaznytė. Dirbdama mokykloje ji susituokė su Teodoru Stonkumi ir taip pat gyveno pas S. Mikalauskaitę. Ir jaunavedžiams su namo savininke dažnai kildavo ginčų, todėl Stonkai persikraustė pas Juzumus. 1958 metais S. Mikalauskaitė nutarė mokyklos savo namuose nebelaikyti.
Imta ieškoti kitos vietos mokyklai. Dėl to labai stengėsi apylinkės pirmininkė bei grūstiškiai Pačerinskai ir Sripeikos, nes jie turėjo daug vaikų. Buvo nuspręsta prašyti netoliese gyvenančio Stepono Mikalausko, kad Grūstės mokykla būtų atidaryta jo namuose. Šis nuėjo pas S. Mikalauskaitę atsiklausti, ar ji tikrai nebelaikys mokyklos. Tik jai patikinus, kad atsisako ir mokinių, ir nuomininkų, sodybos šeimininkas sutiko: tegul mokykla bus atidaryta jo namuose.
Naujoje mokykloje mokytoja dirbo V. Stonkienė, vėliau – Danutė Prialgauskienė.
Pas Mikalauskus mokykla veikė iki 1977 metų, po to grūstiškių vaikams vėl teko lankyti mokyklas Orvydiškėje ar Sedoje. Ėjo jie mokytis ir į Luobą ar Renavą.
MOKINIŲ PRAMOGOS
Prie pokalbio prisijungusią 75 metų Liną Petkienę (Majauskytę) klausiu apie mokinių pramogas.
– Menkos jos buvo. Pagrindinis žaidimas – kvadratas. Dar labai mėgom eiti kavonėm. Prie mokyklos buvo daržinė, kūtė, tai ir lakstėm vienas kito ieškodami.
Mokytoja paskirdavo po du budėtojus. Tie negalėjo eiti žaisti. Mat reikėjo paskambinti skambučiu į pamokas. Skambinti reikėjo tolokai paėjus, nes įsidūkę galėjom ir negirdėti.
Pirmieji Grūstės mokyklos metai (1948).
Iš kairės – pirma eilė: Vladas Majauskas, Romutė Majauskaitė, Genė Bučytė, Danutė Majauskaitė, Vanda Budrytė, Rima Krapauskaitė, Alis Rozga; antra eilė: Kazimieras Miknys, Genė Momkutė, Genė Petrulevičiūtė; trečia eilė: Zita Lenkaitė, Momkutė Danutė, Zita Majauskaitė, Danutė Kybartaitė, Genė Majauskaitė, Albinas Mikalauskas, Petras Donėla, Birutė Miknytė;
4 eilė: Danutė Karaliūtė, Birutė Steponavičiūtė, Ona Petrulevičiūtė, Zita Krapauskaitė, Henrikas Vizgaudis, Juozas Budrys, mokytoja Danutė Daržinskaitė.
Prisimenu apavą. Užmovė man nagines, o tokia gėda… Kiek paėjusi, slapta grįžau namo ir užlipau daržinėje ant šiaudų. Iškiurksojau, kol sesės ir broliai parėjo. Vienas kito neišduodavom, bet mama, matyt, nujautė, kad man nepatinka naginės, tai kitą dieną leido tėvo batus apsiauti…
Valgyti vieni atsinešdavo košės bliūdelį, pieno butelį, kas duonos, o kas ir nieko. Būryje ir nevalgius visada linksma. Mokėmės vienoje klasėje sėdėdami – ir septynerių ar aštuonerių metų, ir penkiolikos ar net septyniolikos. Dabar pagalvoju, kaip ta mokytoja su mumis vargo.
DVIRAČIAIS – IKI YLAKIŲ
70-metė Angelė Norkienė (Pačerinskaitė) prisimena:
– Naujiems metams ruošdavom programas. Apsirengdavom kokiais nors personažais. Aš buvau iš biednos šeimos ir man atrodė, kad mokytoja manęs nemyli. Kartą uždraudė man deklamuoti eilėraštį apie mamą. Tokį ilgą buvau išmokusi. Graudžiai ir ilgai verkiau. Negelbėjo… Ateidavo mano dėdė Leonas, akordeonu nešinas. Man rodosi, kad ir gegužės pirmai ruošėm programą, juk Motinos dienos tada nešventė.
Dar atmenu, kad važiuodavom su mokytoja dviračiais į kvadrato rungtynes. Kartą vos ne iki Ylakių nuvažiavom į kažkokią kaimo mokyklą. Nei nuo dviračių virtom, nei avarijų buvo.
Važiavo tie, kas turėjo dviratį ir mokėjo gerai žaisti kvadratą.
Nuotraukos iš Zitos Dapkevičienės, Bronislavos Norkienės asmeninių albumų
