Ant stalo Rūtos ir Eligio Mylių namuose dar nenuvytusi jaunosios puokštė. Iš jos aukso spalva nudažyta bekyšanti siauralapė žolė – lyg simbolis auksinių metų, kuriuos ši graži šeima išgyveno kartu.
„Dukra ir anūkės su mumis ką norėjo, tą darė. Jos tarsi žaidė, dvi dienas tampydamos mane po visas Šiaulių parduotuves, kol išrinko auksinę suknią, prie jos priderino auksinį kaklaraištį Eligiui, geltonas žvakes ir gėles restorano dekoracijoms“, – prisimena Rūta vestuvių šurmulį.
NĖ VIENO BLOGO ŽODŽIO
Tikriausiai jau aišku, kad kalbama apie auksines vestuves. Taip pat ir gyvenimą, anot Rūtos, nugyventą su vyru kaip už mūro. Moteris sakė nežinojusi jokio vyriško darbo, negirdėjusi nė vieno blogo žodžio ar įžeidimo. Eligis visada buvo ramus, santūrus, darbštus. Jiedu dar gyvenimo pradžioje patyrė seną tiesą: jeigu nori gyventi, reikia vienam prie kito prisitaikyti. Pamažu tai išauga į pagarbą vienas kitam.
Kažkas iš svečių paklausė Rūtos, ar Eligis per 50 metų yra jai pasakęs, kad ją myli. Kiek padvejojusi, Rūta prisipažino, kad, atvirai sakant, ji tokių žodžių iš jo negirdėjusi nė karto, nebent prieš vedybas. O Eligis pašmaikštavo: „Tai kad ji manęs ir neklausė…“ Jokių sentimentų iš vyro nepatyrusi moteris patikino, kad jo darbai kalba už jį. Ji niekada nepajutusi, kad būtų nemylima ar negerbiama.
TAPO NAŠLAITE
Iš trijų vaikų Rūta buvo jauniausia šeimoje. Gimė ir augo Kapėnų kaime. Kai ji mokėsi Viekšnių gimnazijoje ir buvo bebaigianti laikyti abitūros egzaminus, atsitiko didelė nelaimė: Rūtos mamą nutrenkė žaibas. Tėtis buvo miręs prieš penkerius metus. Iš visų artimųjų netektys skaudžiausiai palietė Rūtą. Mergaitę labai palaikė bendraklasiai, kurie jos nė minutei nepaliko vienos. Lyg per sapną ji prisimena, kaip draugai ją lydėjo į du paskutinius – chemijos ir istorijos – egzaminus.
Gavusi brandos atestatą, devyniolikmetė iš karto pradėjo dirbti Viekšnių darželyje auklėtoja, paskui tapo jo vedėja, o dar po septynerių metų mokė pradinukus Viekšnių vidurinėje mokykloje. 1965-aisias Rūta neakivaizdžiai baigė tuometį Šiaulių pedagoginį institutą, kur įgijo ikimokyklinio auklėjimo metodikos ir psichologijos specialybę.
SUŽAVĖJO JUODOS AKYS
Į Viekšnius pas seserį Saturniną, grįžęs iš kariuomenės, atvažiavo brolis Eligis. Prieš armiją baigęs Kauno finansų technikumą, jis turėjo paskyrimą į Akmenės rajoną. Saturnina, dirbusi medicinos seserimi, buvo Rūtos draugė. Taigi Rūta greitai susipažino ir su Eligiu. Anot Rūtos, jis buvo tikrai išvaizdus vyriškis. Aukštas, lieknas, vilkėjo žalią finansininko uniformą su blizgančiomis sagomis. Jį labai puošė ne tik kostiumas, bet ir „šinelis“ (milinė), žalia kepurė, auliniai batai ir galifė kelnės. Daug kas jį tokį prisimena ir šiandien. Be to, jis buvo ne šiaip koks eilinis vyriokas, bet finansinės tarnybos antro rango patarėjas.
Rūtai tada buvo dvidešimt, jam – 26-eri. Skirtumas tarp jų buvo lygiai šešeri metai, nes abu jie gimę rugsėjį. Tik Rūta 13-ąją, o Eligis – 12 dieną. Artimiau susipažinusi su vaikinu Rūta sužinojo, kad Eligis taip pat matė nemažai vargo. Augęs gausioje septynių vaikų šeimoje Dautarų kaime, trylikmetis liko be tėvo. Nuo tada jam teko dirbti visus ūkio darbus.
Eligis Rūtą patraukė ne tik išvaizda, bet ir savo vidumi. Paklaustas, kuo Rūta jį sužavėjo, kurį laiką jis delsė atsakyti. Žmonai sufleruojant, kad buvęs ne šokėjas ir kitų merginų neturėjęs, jis paprieštarauja: „Turėjau Ylakiuose ne vieną, bet jos ir nežinojo, kada jas buvau nusižiūrėjęs. Per ketverius metus, kol tarnavau, visos ištekėjo. O kodėl Rūta krito į akį?.. Buvo, kaip reta, juodomis akimis, juodais plaukais, dėl ko draugai stebėdavosi. Lyg šiandien, menu, atsikirsdavau, kad ateis laikas ir abu tapsime vienodi“, – auksinių vestuvių dieną Eligis prisiminė prieš pusę amžiaus pasakytus ir tikrai išsipildžiusius savo žodžius.
BAŽNYČIOJE SUSITUOKĖ SLAPTA
Po pusmečio pora nusprendė susituokti. Buvo žiema, 1954-ųjų gruodis. Reikėjo važiuoti į Akmenės metrikacijos skyrių, o jokių autobusų ar kitokių automobilių nebuvo. Viekšnių kooperatyvas turėjo sunkvežimį ir, važiuojant su reikalais į rajono centrą, jaunuosius sutiko pavėžėti. Nebuvo jokių ceremonijų, iškilmių.
Rūta su Eligiu važiavo tik dviese, susėdę ant tuščių dėžių. Metrikacijos skyriuje juos „surašė“, jiedu padėjo savo parašus ir – pro duris. Išeinant išgirdo: „Kas atvažiuos po jūsų, pasirašys už liudininkus“. Jaunikis pasiliko Akmenėje, nes ten dirbo. Jaunoji tuo pačiu sunkvežimiu, atsisėdusi ant maišų, grįžo namo.
Apie „šliūbą“ bažnyčioje nebuvo nė kalbos, nes Rūta dirbo vaikų darželio auklėtoja. Tačiau Viekšnių kunigas Bagdonas, sužinojęs apie jų santuoką, paragino tai padaryti slapta. Paskyrė laiką, vėlai vakare, kai bažnyčia jau buvo tuščia. Kad būtų drąsiau, tuokėsi dvi poros. Savo santuoką sutvirtinti bažnyčioje ryžosi ir Eligio sesuo Saturnina, sujungusi likimą su Aduliu Pukinsku.
Abi poros viena kitai pabuvo liudininkais, abi jaunosios buvo pasipuošusios žalios spalvos štapelinėmis suknelėmis. Ne todėl, kad taip norėjo, o todėl, kad tik tokią medžiagą gavo nusipirkti.
Rūta netgi neturėjo žieminio palto ir į bažnyčią važiavo su lietpalčiu. Tik vėliau vyras iš Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) parvežė medžiagą, iš kurios jai Viekšniuose pasiuvo paltą.
Bažnytinė santuoka buvo įregistruota praėjus metams. Mylės jau augino pirmagimį Elmidą. Tad kitą dieną po „šliūbo“ buvo krikštynos. O vestuvinę vakarienę Rūta su Eligiu prisimena ir po 50 metų.
„Kirtom keptą menkę su bulvėmis, užgerdami samagonu, gamintu Augustino Skerstono iš Ramoniškių kaimo “, – keturių asmenų vaišes apibūdina Eligis.
MEDŽIOKLIS
Per 50 bendro gyvenimo metų buvo daug išgyvenimų ir sukrėtimų. Eligis ištvėrė sudėtingą širdies operaciją, Rūta – net dvi sunkias operacijas. Vienas kitą palaikydami, užjausdami, suprasdami, viską išlaikė. Užaugo vaikai ir anūkai. Rūta įsitikinusi, kad vyrui stiprybės suteikia jo stiprus ryšys su gamta. Jis ne tik rajone žinomas bitininkas, bet ir senas medžiotojas.
„Juo tapau truputį anksčiau, kaip Rūtą paėmiau…“, – pokštauja Eligis ir prisipažįsta praėjusiais metais gavęs Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Garbės medžiotojo vardą ir medalį. Po to vedasi į antrame aukšte įrengtą medžioklės trofėjų kambarį.
Pirmiausia į akis krinta didžiulis rudosios meškos kailis. Pasirodo, Eligis daug kartų yra medžiojęs Karelijos miškuose ir ne vieną laimikį iš ten parsigabeno. Ten pat medžiotojui kelią perbėgo ir rudoji meška, kurios kaukolė – vienas įspūdingiausių eksponatų Eligio kolekcijoje. Tarp jų nemažai paukščių ir žvėrių iškamšų. Lyg gyvi tupi tetervinas ir kurtinys, „atskridę“ iš Karelijos.
Yra du jauni, gal 2–3 savaičių šerniukai, gimę pirma laiko ir, kadangi medžioklės sezonas nebuvo pasibaigęs, šunys juos sudraskė.
Ant sienos kabo elnio galvos iškamša ir du dideli elnio ragai. Šie miškų gražuoliai buvo sumedžioti Birbiliškės ir Mesčioninės miškuose.
VESTUVIŲ SIURPRIZAI
Lyg kompensaciją už tikrąsias labai kuklias vestuves, anūkai savo seneliams paruošė, anot Rūtos, siurprizą. Šį kartą į bažnyčią juos vežė ne kooperatyvo sunkvežimis, kaip prieš 50 metų, o baltas „Linkolnas“. Visiems vestuvininkams knietėjo juo pasivažinėti. Važiuojant iš kapinių į „Virvytės“ restoraną, Eligio dukterėčia, solidaus amžiaus sulaukusi gydytoja, įsėdusi į prabangų automobilį, pamiršo net savo vyrą ir vaikus, kurie liko laukti jos prie kapinių. Kai „Linkolne“ įsitaisiusi moteris atvažiavo į restoraną, tik tada pasigedo savo šeimos. Visiems svečiams buvo gardaus juoko.
Antrąją auksinių vestuvių dieną, kai „jaunieji“ padėkojo gausiam svečių būriui už nepakartojamą šventę, Rūta prisiminė kaip prieš 50 metų „parvėdlavo“ į vyro namus su trimis daiktais: etažere, „krase“ (krėslu) ir „čimodanu“ (lagaminu). Etažerė savo laiką atgyveno ir sulūžo.
„Krasė“ stovi Viekšnių bibliotekos moterų „Alkieriuje“, o „čimodanas“ dalyvavo vestuvių ceremonijoje. Į jį buvo sudėti per pusę amžiaus surinkti šeimos talismanai. Visi jie buvo išdalinti artimiesiems.
Sidabrinių vestuvių žiedai atiteko jauniausiai anūkei Daliai, čiulptukai – visiems keturiems anūkams, o žaisliniai kareivėliai grąžinti tam, kuris juos „muštruodavo“ vaikystėje – anūkui Eligijui, baigusiam Vilniaus karo akademiją ir tapusiam karininku.
Pasak Rūtos, pagrindinė šio viso „triukšmo“ iniciatorė buvusi anūkė Eglė. Gal tai jos, Kauno technologijos universiteto absolventės, dizainerės pašaukimas, svarsto Rūta. Jos išmonė ir fantazija buvusi ne tik puokštės, kvietimai, kortelės ant stalų, bet ir įspūdingasis „Linkolnas“.
…TIK DVASIOS STIPRYBĖS
„Ko dar laukiame iš gyvenimo?“ – pati savęs klausia Rūta. Viskas, kas jiems likimo buvo skirta, jie išgyveno kartu. O laukdami išbandymų ateityje, jie prašo Aukščiausiojo suteikti dvasios stiprybės. Jie iš tų žmonių, kurie nesigaili ir nesiskundžia praeitimi. Buvo jauni, buvo sveiki ir viskas buvo lengva ir paprasta. Vaikai baigė mokslus, jų pavyzdžiu pasekė anūkai. Argi tai ne didžiausias gyvenimo džiaugsmas?
Lyg patvirtindamas jos žodžius, Eligis grįžta kelis dešimtmečius į praeitį ir sako, kad ir tada jiems nieko netrūko. 1969-aisiais jie buvo Viekšniuose šešti gyventojai nusipirkę lengvąjį automobilį. Tai buvęs „zaporožietis“, gautas eilės tvarka ir parsivarytas iš Maskvos. Miestelyje Mylės buvo devinta šeima, savo namuose pasistačiusi dujinę viryklę.
Šiandien jiedu turi kiekvienas savo širdžiai mielą užsiėmimą. Eligis – bites ir medžioklę, energija ir optimizmu trykštanti Rūta – etnografinį ansamblį „Poilsėlis“.
Nuotr. iš asmeninio albumo
