Žmonių susirinko tiek daug, kad dalis jų nebetilpo į koplyčią. Nuotr. iš Sedos kultūros centro archyvo
Mintys po Grūstės kaimo 765 metų sukakčiai skirtos šventės
Šeštadienis, Valstybės diena. Tokią dieną ir reikia susitikti, susibėgti, kad iš tikro suprastum, iš ko ta valstybė susideda – iš mūsų, iš žmonių… O diena išpuolė graži, ir žmonių susirinko apie pora šimtų, ir Kęstutis Dvaržeckis su trūbais eiseną pas Šmaižius lydėjo, ir „Sedos jurginas“ šoko, ir Brasų giminės muzikantai skambiai ir darniai grojo.
***
O prasidėjo viskas šv. Mišiomis Grūstės kapinių koplyčioje. Mišias aukojo Sedos parapijos klebonas Modestas Ramanauskas. Altorių gražiai gėlėmis išdailino grūstiškė Milda Dapkevičiutė, dabar Steponavičienė.
Savo dainomis apie tėviškę širdis graudino buvusi grūstiškė Angelė Pačerinskaitė (Norkienė) ir Julija Ivaškevičienė nuo Renavo.
Pranešimą pagal Grūstės gyventojų prisiminimus pristato Genoveita Gricienė. Nuotr. iš Sedos kultūros
centro archyvo
Pranešimą pagal surinktus grūstiškių prisiminimus perskaitė Genoveita Gricienė, apie Grūstę karo metais pasakojo kapitonas Audrius Gineitis.
***
Prie pagrindinių vartų visų jau laukė Sedos muzikos mokyklos pučiamųjų orkestras „Griaustinis“. Aidint linksmiems ritmams pėsčių ir važiuotų eisena nuvingiavo į buvusį Aselskio malūną, o dabar gražiai prižiūrėtą Onutės ir Gintauto Šmaižių sodybą.
Kaip tikri europiečiai atrodė Grūstės žmonės susėdę medžių paunksmėje už ilgų medinių stalų, gražiai apkrautų valgiais. Alų, girą gėrė. Kalbas sakė, džiaugėsi vienas kitu.
Grūstės muzikantų Brasų palikuonys: Albertas ir Bronius Brasai, Petras, Angelė ir Aldona Pačerinskai. Nuotr. iš Sedos kultūros centro archyvo
Labiausiai visus nustebino Brasų giminės muzikantai. Juk seniai kartu negroja. Tai kiek reikėjo susibėgti iš Viekšnių, Akmenės, Mažeikių, kad vėl susigrotų, susiklausytų? Grojo Albertas ir Bronius Brasai, Petras Pačerinskas, dainavo Angelė ir Aldona Pačerinskaitės. Visi jie – iš Brasų „kero“. Patraukimas prie muzikos per kraują ateina. Iš kartos į kartą.
***
Suvalgė Audriaus Gineičio dovanotą žvėrieną, Kalinauskų virtą šiupinį, Mockų žirnių košę, išgėrė Stefos Donelienės virtą girą, paragavo geriausios Grūstės gaspadinės Veronikos Mockienės palikuonių keptos meškos, pasivaišino atsineštais skanumynais.
Pasišoko, padainavo. Nusipirko „Eglės“ leidyklos knygų, Grūstės bitelių sunešto medaus. Susitikimas paliko gerus prisiminimus.
Toks didelis, įdomus savo praeitimi, o ir dabar – netuščias kaimas, toks būtų vertas ir savos knygos.
Jūratė MEDEIKYTĖ
