Ignas Raudonis – poetas, mokytojas, muzikantas

Su mokytoju Ignu Raudoniu artimieji atsisveikino šių metų pavasarį – prieš pat paskelbiant karantiną.
Ketvirtį amžiaus – 1966–1981 m. jis dirbo mokytoju Sedos vidurinėje mokykloje.
Seniai užaugo I. Raudonio mokiniai, nebėra daugybės kartu dirbusių mokytojų, o atmintis gyva.

MOKYTOJAS

Buvusi mokinė, vėliau – ir kolegė Stasė Petkienė: Mudviejų pažintis senesnė, nei 1966 metai, kai jis parėjo dirbti į Sedą. Kaukolikų septynmetėje mokykloje jis buvo mano mokytojas. Mokė anglų kalbos ir muzikos. Dalyvavau ir jo vadovaujamame styginių instrumentų orkestrėlyje – mandolinos ir gitaros. Grojau mandolina.
Mokytojas visada grodavo šokiuose. Skatino mane rimčiau mokytis groti, bet vaikiškai galvelei nedaug dar rūpėjo… Kai nuėjau mokytis į Skuodo vidurinę, prasčiausiai mokėjau anglų kalbą. Tartis buvo prasta, bet per pusmetį viskas pasitaisė. Nieko nebuvo sugadinta…
Kai studijavau Vilniaus pedagoginiame institute, mudu vėl susitikome. Jis buvo studentas neakivaizdininkas. Visada draugiškas, linksmas. Nusivesdavo į svečius pas savo gimines. Neakivaizdininkai visada skolindavosi iš mūsų užrašus…
Jo dėka, galima sakyti, parėjau į Sedą dirbti. Man baigiant institutą, jis pasakė, kad Sedoje dirbanti mokytoja Gražina Molytė išteka ir žada persikelti į Mažeikius. Parėjus į Sedą jis man buvo vienintelis pažįstamas žmogus.
Prisimenu jį maloniai. Įsiminė ir jo šmaikštūs, bet gudrūs pasisakymai ant scenos per didžiuosius mokyklos jubiliejus.

Buvusi mokinė Genoveita Gricienė: Mums Raudonis dėstė muziką. Kažkodėl visada jį prisimenu ne muzikos kabinete, bet bibliotekoje. Matyt, kad bibliotekoje vykdavo kanklių būrelio repeticijos. Mums nebaigus, jau imdavo rinktis dūdoriai. Mokykloje buvo labai daug įvairiausių muzikos instrumentų.
Mokytojas buvo apdovanotas talentu groti įvairiais muzikos instrumentais, bet neturėjo talento suvaldyti vaikus darbui. Kažkaip jautėm tą didelį jo norą mus išmokyti, bet vaikiškos išdaigos dažnai viską nunešdavo šuniui ant uodegos. Išsimėtė instrumentai…
Iš didelio būrio visada likdavo groti būrelis, tie vaikai tapdavo tikrais muzikantais. Turėjo jis muzikantų dūdų orkestrui, buvo ir įvairių mažų orkestrėlių.
Jis man visam laikui įsiminė kaip spalvotas žmogus.

KOLEGA

Buvusi kolegė Aldona Jasmontaitė: Buvo draugiškas, visada ieškojo draugystės. Gyveno, rodos, Sedos centre. Dažnai pas jį užsukdavom ir jis mėgo svečiuotis. Tuo metu Sedoje dirbo daug jaunų mokytojų. Pramogų nebuvo. Tai ir pramogaudavom šposus su Ignu krėsdamos. Bendravimas buvo sulig ta diena. Niekada per arti neprisileisdavo, nemėgo atvirauti, nepasakojo apie ankstesnį savo gyvenimą, apie ištikusią negalią.
Mes visos jį savotiškai mylėjom, savotiškai šaipėmės, lyg ir gailestis buvo dėl jo luošumo. O jis pats niekada nėra davęs nė mažiausio preteksto jo gailėtis. Visada elgėsi tarsi būtų sveikas sveikutėlis. Kiek prisimenu, visada grojo šokiuose. Dažniausiai akordeonu, bet ir visokias triūbas pūsdavo. Jo visur buvo pilna. Kiek tų orkestrėlių jis turėjo!
Ir niekada nebūdavo pavargęs. Niekada. Entuziazmas tryško per kraštus. Žinojom, kad rašė eilėraščius, bet niekada kompanijose jų nėra skaitęs. Niekada suėjimuose negriebdavo šiaip kuo nors groti. Atsimenu jį su gera šypsena.

S. Petkienė: Mokė jis Sedoje ne tik muzikos, turėjo ir lietuvių kalbos pamokų. Žinojau, kad rašo eilėraščius, kad dažnokai parašo ir į rajoninį laikraštį „Pergalės vėliava“. Jo straipsniai visada buvo literatūriški, vaizdingi. Prisimenu visus mokslo metus juoką visiems kėlusį straipsnį apie mokytoją Juzefą Kocienę. Straipsnis išėjo rugpjūčio gale. Straipsnis kaip straipsnis, viskas ten gerai, bet pabaigoje buvo toks sakinys: mokytoja laukia nesulaukia mokslo metų pradžios.
Visi žinom, kad nei mokiniai, nei mokytojai po vasaros atostogų tikrai nelaukia mokslo metų pradžios. O čia: laukia nesulaukia… Visus metus ant liežuvio galo kabėjo visiems tas pasakymas.
Jis nepyko. Malonus žmogus buvo.

VYRAS IR TĖVAS

Žmona Regina Raudonienė: Šeimoje jį visi vadino Ignacu ir aš taip vadinau. Žmonėse, o ypač Sedoje, jis buvo Ignas.
Mano pirmas prisiminimas apie Ignacą: einam su mama iš Sedos į savo Kulšėnus, sustoja mokytojas Raudonis pavežti. Mums įsėdus, juokaudamas paklausė manęs: „Ir kada, Reginėle, mano gyvenimo našta tapsi?“ Va taip…
Visada jautėsi ir gyveno kaip sveikas žmogus. Jeigu ko reikia: aš greit, aš tuoj nubėgsiu… Kilęs iš Truikinų (Skuodo r. – red. past.). Šeimoje užaugo septyni vaikai. Karas ir pokaris buvo nelengvas laikas, Ignacas sunkiai susirgo. Nenumirė, bet ir neišgijo.
Buvo baigęs Klaipėdos pedagoginę mokyklą, Vilniaus pedagoginiame institute lietuvių kalbą ir literatūrą studijavo, atėjus nepriklausomybei, baigė Telšių katechetų mokyklą.
Kol jaunesnis buvo, man visus sunkius ūkio darbus padėjo nudirbti. Kai pradėjom savo bendrą gyvenimą Gėsaluose, ne po vieną karvę laikėm, prieauglis, kelios kiaulės, avys, vištos… Prie visų darbų padėjo. Neįtikėtina, bet kieme pats šulinį iškasė. Kaimynas tik prikibo žemes nuvežti.
Jam niekada neužteko tik namų ir šeimos. Reikėjo būti žmonėse. Patiko groti vestuvėse ar šiaip suėjimuose, šokiuose, kol tokie buvo. Buvo linksmas ir geros nuotaikos. Jis nemokėjo sakyti viešų kalbų, bet mokėjo būti dėmesio centre.
Jam visada reikėjo domėtis kraštotyra, žmonėmis ir jų likimais. Ėjo per žmones, užrašinėjo, kaupė medžiagą. Visada rašė straipsnius laikraščiams. Ir visada taupė pinigus savo knygoms išleisti. Neprašė iš šeimos biudžeto, kažkaip sugebėjo pats užsigroti, užsirašyti. Poetas jis buvo iki kaulo smegenų. Kalbamės, o jau jo nėra. Tyli, sėdi, žiūrėk – ir skrebena savo sąsiuvinį.
Ko nemokėjo žodžiu pasakyti, viską ant popieriaus išliedavo. Paprastučiai tie jo eilėraščiai, apie gamtą daugiausiai, bet kiek ten širdies, kiek meilės įdėta.
Visą amžių rašė dienoraštį. Daug sąsiuvinių liko. Negavau leidimo skaityti. Priesaką tesėsiu. Teskaitys vaikai ir anūkai.
Jo linksmumas buvo užkrečiantis. Jis visada turėjo ką veikti. Grojo daugybe muzikos instrumentų. Ir styginiais, ir klavišiniais. Visada turėjo smuiką, bet neatsimenu, kad būtų juo grojęs. Kiti tvirtina girdėję ir matę. Svečias į namus, o jis, žiūrėk, ir ateina nešinas. Dažniausia akordeoną, bet ir savo triūbeles mylėjo…
Liko dėžės ir dėželės jo straipsnių senuose laikraščiuose, kraštotyrinė medžiaga, jo knygos… Mirė visai neseniai, šių metų kovo 11-ą. Dar tik pradėjau jo palikimą sklaidyti, skaityti, rūšiuoti. Ilgam užteks.
Su sūnumis Marium ir Paulium, kalbėdami apie tėvą, sakom: jo visur buvo pilna, bet užteko ir mums.

POETAS

R. Raudonienė: Ką šiandien turiu iš jo eilėraščių? Poezijos knygas: „Ilgesio kloniai“, „Likimo sūpuoklése“, vaikams – „Medžianosis“. Yra prisiminimų knygos: „Truikinai. Čia būta ir tėvų gyventa“, „Vestuvių muzikantas“. Apysaka apie jaunųjų kinologų žygdarbius – „Vilkė“.
2016-aisiais išleista paskutinė – septintoji knyga „Gėsalai: ar išsaugosime krauju ir prakaitu girdytą bočių žemelę“. Tai pasakojimas apie kaimą, kuriame gyveno 38 metus ir 20 metų dirbo mokytoju.
Daug rašė neįgaliųjų laikraščiui „Bičiulystė“. Ten buvo spausdinama ir daug jo eilėraščių. Išleidęs naują knygą, būtinai ją siųsdavo „Bičiulystei“. Visada redakcija atspausdindavo recenziją. Buvo leidžiami neįgaliųjų kūrybos almanachai. Ten ne kartą spausdinti ir jo kūriniai.
Kol vaikai buvo maži, kol gyvenimas tik stojosi ant kojų, kol ėjo į darbą, ne marios laisvo laiko likdavo. O juk dar mėgo ir etnografines dainas užrašinėti, taigi reikėjo su senais žmonėmis pakalbėti ir padainuoti, o tai greit nevyksta.
Mėgo rašyti ir žemaitiškai. Mielai dalyvaudavo žemaitiškos kūrybos konkursuose. Ne kartą yra ir prizines vietas laimėjęs.

G. Gricienė: Skaitydamas jo poeziją, kaip pats sakė, „apie žolę, paukštį, medį“, randi ir didžiųjų įvykių seką Lietuvoje, kalendorines ir bažnytines šventes. Jo gyvenimas buvo pilnas poezijos ir muzikos. Jis negalėjo nerašyti, nes eilėraščiai šaukte šaukėsi.
Štai keli I. Raudonio posmai.

Gyvenime patyrėm lemtį,
Nebuvo kaip svajojome saldu.
Ne visad žmogui leista duot ir imti,
Ar net aukotis kai kada už du…

Iš Truikinų per rugio brydę
Į Gėsalus ėjei drovus.
Džiaugeis ten, vaikus išvydęs,
Ir lyg šventasis mokei juos.

Prisiminimus surinko ir užrašė Jūratė MEDEIKYTĖ