Iš Ukrinų kilęs karys savo veiklą paskyrė Lietuvos valstybingumui

Ukrinų kapinėse Kenstavičių kapavietę žymi didžiulis paminklas.
Autoriaus nuotrauka

Prieš 23-ejus metus Ukrinų kapinėse aidėjo automatų salvės – taip pagerbta čia amžinam poilsiui į gimtinę iš Kanados atvežta urna su prieš metus mirusio Antano Kenstavičiaus pelenais. Šios pagarbos prieš 115 metų Dapšių kaime gimęs vyras nusipelnė dėl savo veiklos, kuri buvo skirta stiprinti Lietuvos valstybingumą, jį įtvirtinti. Šiems tikslams jis negailėjo ir savo gyvybės.

Dalyvavo žygyje į Klaipėdą

Urną su ukriniškio palaikais į kapines lydėjo būrys Krašto apsaugos savanoriškų pajėgų karių bei šauliai. Pagerbiant jo indėlį į darbą, skirtą Tėvynės gynybai, nuaidėjo trys automatų salvės.
Meilė Lietuvai ukriniškio veikloje matoma nuo jaunų dienų – dar būdamas Mažeikių gimnazijos šešiolikmetis moksleivis, A. Kenstavičius kaip savanoris dalyvavo 1923 metų Klaipėdos krašto išvadavimo kovose.
Mažeikių krašto enciklopedijoje skelbiamame gyvenimo aprašyme akcentuojama, kad jis jau tuo metu aktyviai dalyvavo Šaulių sąjungos veikloje – su pertraukomis iš viso metus vykdė Šaulių sąjungos Mažeikių būrio vado pareigas. Trečiojo Mažeikių šaulių būrio vado pareigas jis ėjo ir 1939 metais iki pat tol, kol Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga.

Baigė karo ir policijos mokyklas

Nepriklausomos Lietuvos metais A. Kenstavičius, iki tol baigęs karo mokyklą ir Aukštesniąją policijos mokyklą, tarnavo teisėtvarkos srityje visoje Lietuvoje – geležinkelio policijoje Pagėgiuose, buvo Mažeikių geležinkelio stoties policijos nuovados viršininku, dirbo pasienio policijoje Rokiškyje, nuo 1936 iki sovietų okupacijos – Klaipėdos uosto muitinėje.
Toks aktyvus darbas dėl šalies neprasprūdo pro sovietinių represinių organų akis – 1941 metų gegužę jis buvo areštuotas, kalintas Mažeikiuose ir Kaune.

Prisidėjo prie gyventojų saugumo

Antanas Kenstavičius dar būdamas moksleivis
dalyvavo žygyje
dėl Klaipėdos išlaisvinimo.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, A. Kenstavičius buvo išlaisvintas, ir iš karto prisidėjo prie 1941 m. birželio sukilėlių.
„Frontui nusiritus į Rytus, sukilimo dalyviai ėmėsi lietuviškos administracijos kūrimo, kuri hitlerinės okupacijos sąlygomis stengėsi sušvelninti primestą svetimą režimą, gelbėti žmones nuo smurto, persekiojimo, vežimo į Vokietiją, žudynių. Nuo 1941 metų A. Kenstavičius – Švenčionių apskrities policijos viršininkas. Čia jis sukūrė profesionalią, patriotiškai nusiteikusią policiją. Policija ryžtingai kovojo su sovietų ir lenkų partizanais bei kriminaliniais nusikaltėliais, daugiausia plėšikais, stengėsi užkirsti kelią tendencingam nekaltų lietuvių naikinimui. Prasidėjus sovietų partizanų užpuolimams, daugelyje kaimų susiorganizavo vietiniai savisaugos būriai. A. Kenstavičius savigynos būrius skatino ir rėmė, padėjo jiems apsiginkluoti. Tuos pačius ginklus panaudojo Švenčionių krašto pokario rezistentai“, – taip apie ukriniškio veiklą Antrojo pasaulinio karo metais rašoma Algimanto Liekio sudarytame mokslo darbe „Profesorė Vyda Kęsgailaitė-Ragulskienė“.

Skirta tarnybinė padėka

Karo pabaigoje, 1944 metais, A. Kenstavičius grįžo į Mažeikių rajoną, tarnavo apskrities policijos viršininku. Tuo metu jis, aktyviai veikdamas kartu su kitais buvusiais Lietuvos kariuomenės karininkais, Mažeikių apskrities valsčiuose ir didesnėse gyvenvietėse kūrė savisaugos būrius, kurie vėliau prisijungė prie Tėvynės apsaugos rinktinės.
Savanoriu įstojęs į Tėvynės apsaugos rinktinę, buvo paskirtas pirmojo pulko antrojo bataliono vadu, jam vadovavo fronte prie Ventos, kur kovojo su sovietų kariais.
Vėliau jis pervestas į antrąjį pulką. Tėvynės apsaugos rinktinės vado majoro Alfonso Urbono įsakyme pažymima, kad leitenantui A. Kenstavičiui už įdėtas pastangas, organizuojant antrąjį batalioną, parodytą sumanumą ir drąsą tiek užfrontėje, tiek fronte, reiškiama tarnybinė padėka.

Iš Lietuvos pasitraukė

Po Sedos kautynių, vykusių 1944 metų spalio 7-ąją, kuriose galvas padėjo apie šimtą Tėvynės apsaugos rinktinės karių, per Kuršių neriją A. Kenstavičius pasitraukė į Vokietiją, 1945 metų vasarį paleistas į atsargą.
Po trejų metų ukriniškis apsigyveno Kanadoje, dirbo geležinkelių žinyboje, 1971 metais išėjo į pensiją. Ir čia neužmiršo Lietuvos – reiškėsi lietuviškoje spaudoje, rašė žurnalams „Kardas“, „Karys“, talkino Broniui Kvikliui ruošiant leidinį „Mano Lietuva“, ypač prisidėjo prie ketvirtojo tomo, kuris skirtas Žemaitijai, išleidimo. Paskutinius gyvenimo metais jis per nesusipratimą persekiotas žydų organizacijų, nors iš tiesų jis ir jo broliai vokiečių okupacijos metais žydus rėmė.
A. Kenstavičius mirė 1997 metų sausio 23-iąją, po metų, 1998 metų birželį, sesers rūpesčiu urna su jo pelenais buvo parvežta į Lietuvą. Mažeikių laidojimo namuose prie jos stovėjo garbės sargyba, kalbas prie kapo sakė likę gyvi jo kovų bendražygiai.

Kelias į kapines – neužmirštas

Kenstavičių šeimoje Dapšių kaime augo šeši vaikai – keturi sūnūs ir dvi dukros. Pasak Ukrinų bibliotekos vyriausiosios bibliotekininkės Valdos Muravjovienės, kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės aktyviai dalyvavo ne tik A. Kenstavičius, bet ir jo brolis Leonas Kęsgaila-Kenstavičius – vienas žymiausių nepriklausomos Lietuvos gydytojų, medicinos tarnybos pulkininkas leitenantas, 1941 metų birželio sukilimo dalyvis, pokario metais – politinis kalinys ir tremtinys.
„Ukrinų kapinėse yra didžiulė Kenstavičių šeimos kapavietė, iš sostinės ar kitų Lietuvos vietų atvykę svečiai pagerbia ją apsilankymu. Dažniausiai visi domisi, kur palaidota Antano dukterėčia, Leono dukra Vyda Kęsgailaitė-Ragulskienė, juk tai profesorė, pirmoji habilituota technikos mokslų daktarė Lietuvoje“, – kalbėjo V. Muravjovienė.
Pašnekovė pastebėjo, kad paskutiniais metais iš giminaičių šį kapą aplankė Vydos vyras, habilituotas daktaras, Lietuvos mokslų akademijos akademikas Kazimieras Ragulskis. Mokslininkais yra ir Ragulskių sūnūs – Liutauras – mokslų daktaras, Minvydas – habilituotas daktaras, profesorius akademikas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*