Bilis sutaria su naminiais paukščiais, bet jaučiasi viršesnis. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Biliu pavadintas paukštis jau pusę metų glaudžiasi pikeliškių Aldutės ir Algirdo Jankevičių vienkiemyje.
Gulbinas prisirišo prie savo augintojų, reaguoja šaukiamas vardu ir naminių paukščių draugijoje reikalauja sau išskirtinio dėmesio.
Tapo savotiška dovana
Aldutė puikiai prisimena tą dieną, kada Pikelių miestelio seniūnaitė Vilija Priedininkienė pasibeldė į jos duris su, kaip spėjo, vos kelių dienų gulbiuku.
Leisgyvį paukštį Vilijai atvežęs vyro giminaitis jį aptiko žvejodamas Pikelių tvenkinyje. Priedininkai svarstė, ką daryti, juk net savo tvarto neturi. Tada ir šovusi mintis pagalbos kreiptis į vienkiemyje įsikūrusius žmones.
„Tai buvo paskutinė gegužės diena, kaip tik per mano gimtadienį. Juokauju, kad tarsi ta proga gavau neįprastą dovaną“, – prisiminė Aldutė.
Skyrė ypatingą dėmesį
A. Jankevičienė prisipažino nemokanti atsisakyti, nors ir nelabai turėjusi vilčių paukštį išgelbėti.
„Gulbiukas buvo toks išsekęs. Duktė pincetu iš jo galvos, akių, burnos išrinko siurbėliukus, kitus gyvius. Gulbiukui reikėjo ypatingos priežiūros“, – pasakojo moteris.
Vilija pridūrė, kad Aldutė paukščiu rūpinosi tarsi kūdikiu. Porą savaičių jis buvo auginamas troboje, šeriamas iš rankų. Kad nesušaltų, net vasarą buvo kuriama krosnis. Šeimininkai paukštį priglausdavo net po savo antklode.
„Ir dabar Bilis vis taikosi į trobą įsmukti. Vyras jam kartais tokią šventę padaro, kai manęs nebūna“, – šypteli moteris.
Auga su kitais paukščiais
Vardą gulbinui išrinko šeimininkė.
„Man atrodo, kad jis gulbinas. Laikysena, manieros, kaklas ilgas“, – svarstė Aldutė, beje, krimtusi veterinarijos mokslus.
Galbūt toks paukščio statusas jam leido pasijusti pranašesniam už kitus vienkiemyje auginamus naminius paukščius. Prie lesalo kitus jis prileidžia tik pats pasisotinęs. Nors šiaip su niekuo nesipeša, net su šunimis puikiai sugyvenąs. Tik pačiam mažiausiajam – kačiukui – retsykiais tenka gulbino žnaibymo paragauti.
Reaguoja šaukiamas vardu
Aldutė pasakoja, kad dabar jau jokių papildomų rūpesčių dėl Bilio nekyla. Žolę peša, lesa tą patį, kaip ir kiti paukščiai. Labai patenkintas, kai šeimininkai jį palesina batonu iš savo rankų. Jeigu tik jie gulbiną „pamiršta“, jis pats apie save primena – į langą snapu pabarškindamas.
Bilio augintojai patikina, kad paukštis reaguoja šaukiamas vardu. Tačiau tik – Aldutės arba jos vyro.
Svetimų žmonių, tuo įsitikinome ir mes, nelabai prisileidžia. Net šeimininkų aštuonmetės anūkės, kuri ne taip ir retai lankosi jų namuose, nemėgsta, jai net žnybteli.
„Galbūt Biliui ji atrodo per maža?“ – samprotauja Aldutė.
Tapo labai prieraišus
Bilio augintojai pastebi daug jo panašumų su naminiais paukščiais.
„Tą patį lesa, kartu su vištomis eina gult į tvartą“, – juokiasi A. Jankevičienė, pridurdama, kad vis tik Bilis turi atskirą gardą. Ir labai mėgsta švarą. Jeigu gardas neišvalytas, ieškos kitos švarios vietos.
Bilis, skirtingai nuo naminių paukščių, labai prisirišęs prie savo šeimininkų, ypač – Aldutės. Moteris dėl to turi ir savotiškų nepatogumų. Pavyzdžiui, daržo ravėti eina pasislėpdama nuo savo augintinio, nes Bilis iš lysvės išravėtų ne tik piktžoles.
Daugiausiai problemų kyla, kai reikia kokiais reikalais išvažiuoti į už keleto kilometrų esančius Pikelius. Tada nuo Bilio nepasislėpsi. Gulbinas savo nepasitenkinimą išreiškia ne tik klyksmu – jis ir skrenda drauge.
„Kartą turėjau pamelžti vienos ūkininkės karves. Bilis atskrido iš paskos. Sunku buvo su juo susitvarkyti, gyvuliai baidėsi. Nuo to karto išvažiuodama jį uždarau į tvartą – namų areštui“, – juokavo moteris.
Giminaičiai paukščio nepriėmė
Biliui skraidyti teko mokytis savarankiškai. Jo pirmojo skrydžio šeimininkams nepavyko užfiksuoti.
„Aš buvau Pikeliuose. Kai grįžau, vyras pranešė, kad nebėra Bilio. Pradėjau jo visur ieškoti, pašaukiau vardu. Žiūriu, kilst galvą iš žolyno. Iš sužeisto sparno supratau, kad taip nesėkmingai baigėsi jo pirmasis skrydis“, – prisiminė bene poros mėnesių senumo įvykį pašnekovė.
Dabar Biliui kasdienis skraidymas – kaip savotiška mankšta, ritualas. Gulbinas kasdien apsuka ratą apie vienkiemį, toli neskrenda.
Bilis – vandens paukštis, nors netoli yra kūdra, šeimininkai jos nerodė, nepratino – kad netaptų lapių grobiu. Telkinį gulbinui atstoja didelis dubuo su vandeniu.
Tiesa, Bilis kartą bandė prisijungti prie savo gentainių, besipliuškenančių apsemtos pievos vandenyje. Tačiau šie jo nepriėmė.
„Bilis pas mus gyvena vos ne nuo pirmųjų dienų. Jis susigyveno su mumis, su kitais paukščiais. Tikime, kad jam čia gera“, – Jankevičiai nemano, kad gulbinas kankinasi be savo „giminaičių“.
Sitaip myleti ir priziureti, atrodytu paprasta laukini pauksti ne kiekvienas sugebetu ir galetu taip kaip jy myli jo seimininke. Visi kiti giminaiciai ir netik,zinoma juo dziaugiasi ir myli, taciau visas rupestis ir vargas, kurio patikekit yra su kaupu, atitenka Bilio augintojai.As tik galiu pasakyti dideli ACIU tokiems geros ir pasiaukojancios sirdies zmonems kap Aldute.
Bilis Gulbinauskas – sveikas ir gyvas. Laukia Naujųjų metų ir šeimininkauja savo dideliame ūkyje.
Kaži kaip tas Gulbinauskas atšventė Kalėdas. Gal jau pasikaitino karštoje keptuvėje?
Tai jau tam gulbiui mažai šansų beišskristi – tiek pridrėbė sniego.
Jau kitą savaitę pranašaujami nemaži šalčiai. Ar Biliukas nenušals savo lepečkų, o gal kas vilnones kojines jam padovanos?
Bilis stiprus, viso ūkio šeimininkas – nenupūs
Sinoptikai pranašauja labai stiprų vėją. Ar nenupūs Bilį?
Skaiciau kaip pasaka :) labai sauni istorija :) yra dar geru zmoniu :)
Labai teisingas lolo pastebėjimas. Kai žvejodamas Arūnas Mikulskis rado išmestą iš lizdo gulbės jauniklį šis atrodė labai prastai. Ir tik vėliau gulbiukas augdamas pradėjo gražėti ir iš „bjauriojo ančiuko“ virto puikiu gulbinu.
Primena pasaką „Bjaurusis ančiukas“ :)
Iš kur jūs žinote, kad čia Bilis? O gal čia Bilė?
Bilis – „Santarvės“ žvaigždė.
Džiugu, kad šiandien dar yra gamtos mylėtojų, tokių kaip Vilija šeima. Mažeikių tvenkinyje kasmet peri gulbės. Ir tragedija, kai kuri lieka žiemai. Myli mažeikiškiai jas, bet kai žiemą reikia jas priglausti į tvartą, nelabai atsiranda norinčių.
Gražus paukštis pas gerus žmones.