Jokūbas Naudžiūnas – jaunosios kartos menininkas, šiuo metu studijuojantis Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete, metalo meno ir juvelyrikos studijų programoje. Nors dar yra studentas, jau porą metų savo žiniomis dalijasi su jaunimu – dirba mokytoju Mažeikių dailės mokykloje.
Menas Jokūbo gyvenime atsirado natūraliai. Jis augęs kūrybiškoje aplinkoje – mama yra mados dizainerė, o tėvas architektas.
„Mano gyvenime menas visada buvo. Augau apsuptas įvairių meno kūrinių, tapybos darbų, todėl jis man ne atsirado, o tiesiog visada buvo šalia“, – „Santarvei“ sakė jaunasis kūrėjas.
Studijų kelias – ir per užsienį
Kelias į dabartines studijas nebuvo tiesus. Baigęs mokyklą Jokūbas kurį laiką svarstė ir apie inžinerinį kelią – buvo įstojęs į energetikos studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. Vis dėlto netrukus suprato, kad jį labiau traukia kūrybinė veikla, todėl nusprendė išvykti į užsienį ir ketverius metus Nyderlanduose studijavo industrinio dizaino inžineriją.
Nors studijos buvo sėkmingos, ilgainiui pašnekovas suprato, kad jam trūksta kūrybinio, rankomis atliekamo darbo.
„Projektiniuose darbuose visko daug – planavimo, bendradarbiavimo, tačiau man norėjosi pačiam savo rankomis sukurti objektą, jį pagaminti“, – prisiminė jis.
Prie šio sprendimo prisidėjo ir dar mokykloje įgyta patirtis. Vienuoliktoje klasėje Jokūbas turėjo galimybę kurį laiką padirbėti juvelyrės Rūtos Petronytės studijoje. Ten pirmą kartą iš arčiau susipažino su juvelyrika ir suprato, kad ši sritis jam artima.
Grįžęs į Lietuvą jis nusprendė ieškoti studijų, kurios leistų derinti kūrybą, dizainą ir rankų darbą. Taip atrado Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą – vieną vietų Lietuvoje, kur galima studijuoti metalo meną ir juvelyriką. Šiuo metu jis yra ketvirto kurso studentas ir kuria bakalauro baigiamąjį darbą.
„Esu patenkintas savo progresu ir padarytais darbais. Kai pagalvoju apie ateities galimybes, nusivilti tikrai netenka“, – šypteli jis.
Nuo studento – prie mokytojo
Dar studijuodamas Jokūbas pradėjo dirbti mokytoju.
Galimybė atsirado gana natūraliai – Mažeikių dailės mokyklos direktorė taip pat dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir buvo viena iš jo dėstytojų.
Per bendrus pažįstamus sužinojęs, kad mokykloje dirba ir kitų studentų, Jokūbas pasiūlė savo kandidatūrą.
„Jokių planų eiti į pedagogiką neturėjau, bet susiklostė palankios aplinkybės. Pagalvojau, kad galiu pasidalyti žiniomis, kurias esu sukaupęs“, – pasakojo J. Naudžiūnas.
Mažeikių dailės mokykloje jis dirba jau apie dvejus metus.
Su mokiniais – apie technologijas ir kūrybą
Iš pradžių Jokūbas planavo mokyti trimačio modeliavimo – erdvinės raiškos skaitmeninėje aplinkoje, tačiau vėliau perėmė ir grafinio dizaino pamokas.
Pamokų metu mokiniai kuria įvairius darbus – nuo kaligrafijos iki plakatų ir konceptualių dizaino užduočių. Daugiausia jis dirba su 14–16 metų mokiniais.
„Daugiausia stengiuosi supažindinti vaikus su šiuolaikinėmis technologijomis. Mūsų pasaulis labai susijęs su skaitmenine aplinka, todėl svarbu ją pažinti ir suprasti“, – įsitikinęs mokytojas.
Pasak Jokūbo, nedidelis amžiaus skirtumas kartais padeda lengviau rasti bendrą kalbą su mokiniais, tačiau savo kaip pedagogo patirtį jis dar tik kaupia.
„Kai kuriais atvejais lengviau, nes suprantu, kas vyksta jų aplinkoje, kokios tendencijos internete ar tarp jaunimo. Tačiau iš vyresnių kolegų dar mokausi, kaip spręsti tam tikras situacijas ir padėti mokiniams“, – teigė jis.
Kūryboje – mechanika ir judesys
Studijas, kūrybą ir darbą Mažeikių dailės mokykloje Jokūbui pavyksta suderinti gana sėkmingai. Šiuo metu didžiausią dėmesį jis skiria bakalauro baigiamajam darbui.
Jo kūryboje svarbi vieta tenka kinetiniam menui – mechanikai ir judėjimui.
„Kinetika ir mechanika man labai įdomi. Savo darbe kuriu mechanizmus, kurie sąveikaudami tarpusavyje kuria judesį ir garsą. Mane žavi mechanikos estetika, laikrodžių mechanizmų tikslumas ir tiksėjimo garsas“, – pasakojo menininkas.
Ateityje Jokūbas planuoja grįžti į Vilnių, kur norėtų kurį laiką dirbti pameistriu pas juvelyrus – gilinti praktinius įgūdžius, mokytis amato ir po truputį kurti bei tobulinti savo kūrybinę kryptį.
Paklaustas apie kūrybines galimybes regionuose, jis mano, kad svarbiausia – žmogaus iniciatyva.
„Galimybių yra visur. Jei jų ieškai, gali rasti ir Mažeikiuose – yra muziejus, Dailės mokykla, įvairios veiklos. Manau, kad kūrybiškai augti galima bet kur, jei pats to sieki“, – įsitikinęs jaunasis menininkas.
Nuotr. iš asmeninio ir Mažeikių muziejaus archyvų
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
