Jokūbinės suvienija dvi tautas – lietuvius ir latvius

Jokūbinės Leckavoje paprastai prasideda teatralizuotomis eitynėmis. Nuotr. iš bendruomenės archyvo

Liepos 25-ąją minimos Jokūbinės, dar kitaip – Nuobaigos. Šią dieną lietuviai nuo seno ruošdavosi rugiapjūtės pabaigtuvėms.
Leckavoje Jokūbinių proga jau daugiau nei šimtą metų rengiamas jomarkas. Jis dažniausiai vyksta anksčiau, nei kalendoriuose nurodyta Vardinių data.
Jokūbinių jomarko šurmulys Leckavoje paprastai prasideda kiekvienais metais, antrą liepos mėnesio savaitgalį. Kai kurios šios šventės tradicijos yra labai senos, tačiau išlikusios iki šiol.

Nuobaigų tradicija

Istoriniuose šaltiniuose minima, kad Jokūbinės dar būdavo vadinamos Nuobaigomis. Jos susijusios su senaisiais žemdirbiškais ritualais.
Ant paskutinio likusio nenupjauto javų (rugių) plotelio būdavo dedamas duonos kepalas, druskos ir netgi sūrio, kaip malda deivei Žemynai ir padėka už derlių. Šis paskutinis javų plotelis vadintas jievaru. Manyta, kad jame slepiasi derliaus dievybė. Javus supindavo į kasą ir palikdavo lauke. Vėliau, dainuodamos apie jievarą dainas, moterys iš tos kasos varpų nupindavo vainiką (kiekviena dėdama po varpą) ir parsinešdavo namo.
Gyvavo paprotys tą dieną iš laukų parėjusius darbininkus apipilti vandeniu, kad kitąmet javams nepritrūktų vandens ir derlius būtų geras.
Lietuvoje įvedus krikščionybę, Nuobaigų šventė sutapatinta su šv. Jokūbo vardinėmis. Šv. Jokūbas – vienas iš trijų mylimiausių Kristaus apaštalų.

Vyko pasienyje

Jokūbinės – tradicinė, daugiau nei šimtą metų Leckavoje gyvuojanti šventė. Iki Pirmojo pasaulinio karo Leckava garsėjo Jokūbinių mugėmis – į jas atvykdavo pardavėjų bei pirkėjų net iš Latvijos.
Pasakojama, kad Jokūbinių mugių vieta Leckavoje buvo didelėje lankoje, kur į Ventą įteka Vadakstis.
Jokūbinių turgus buvo rengiamas kiekvieną vasarą, jis vykdavęs net tris dienas iš eilės – sekmadienį, pirmadienį ir antradienį. Turgaus tikslas nebuvo vien tik pirkimas ar pardavimas, žmonės į Leckavą vyko pasižiūrėti, pasirodyti, naujienų sužinoti, kalbėjosi lietuviškai, žemaitiškai, latviškai, mat atvykdavo ne tik žemaičiai, bet ir svečių iš Paprūsės, Liepojos.

Per Jokūbines Leckavoje galima pamatyti pačių įvairiausių meno saviveiklininkų pasirodymų. Nuotr. iš bendruomenės archyvo

Leckavą pasiekdavo ir prekeiviai iš Palangos – su pilnais vežimais rūkytos žuvies. Improvizuotos alinės bei arbatinės keliomis eilėmis nusitęsdavo daugiau nei kilometrą – iki pat Leckavos miestelio. Mugėje būdavo galima nusipirkti arklį, paršelį ar žąsį, vištą. Per Jokūbines vykdavo net cirko pasirodymai, vakarais buvo rengiami pasilinksminimai, šokiai, degdavo laužai.
Lietuvai ir Latvijai tapus nepriklausomomis valstybėmis, pagal Vadaksties upę ėjo valstybinė siena. 1920-aisiais Jokūbinių mugė pirmą kartą vyko atskirai nuo latvių.

Stengiasi išsaugoti

Kai paupiai tapo pasienio zona, mugė buvo atkelta beveik į patį Leckavos miestelį. Sovietmečiu Jokūbinės vykdavo vieną dieną – antrą liepos mėnesio sekmadienį. Kartu Leckavoje buvo švenčiamas sėjos ir šienapjūtės rezultatų suvedimas – apdovanojami geriausi žemdirbiai, gyvulininkystės darbuotojai.
Dabar šventė vyksta Leckavos Dainų slėnyje. Ją rengia Urvikių kultūros centras ir Leckavos kaimo bendruomenė. Jokūbinėse dažniausiai koncertuoja ir kaimynai latviai.
Urvikių kultūros centro vadovė Vida Černookienė „Santarvei“ sakė, kad kultūros darbuotojai stengiasi išsaugoti senas tradicijas turinčią autentišką mugę, todėl kasmet Jokūbinės prasideda triukšmingomis eitynėmis į Dainų slėnį. Eitynėse paprastai gausu persirengėlių: žydų, čigonų, klounų ir kitokių personažų.

Kas ko nori, tą ir randa…

Šventės dieną nuo pat ryto Dainų slėnyje netrūksta dalyvių. Vyksta tautodailininkų ir amatininkų mugė, įvairios atrakcijos, žaidimai vaikams ir tėvams.
V. Černookienė sakė, kad mugė susideda iš kelių atskirų dalių: triukšmingų teatralizuotų eitynių, meno saviveiklos kolektyvų pasirodymų improvizuotuose kiemeliuose, vaišių, sporto varžybų, įvairių atrakcijų ir kokio nors profesionalaus kolektyvo pasirodymo.
Netrūksta Jokūbinėse prekybininkų, amatininkų, tautodailininkų. Norintieji gali įsigyti įvairių dirbinių, namų ūkyje reikalingų daiktų, dalyvauti loterijoje, paragauti siūlomų skanumynų.
Dalyviams, svečiams ir žiūrovams organizuojama gegužinė – šokiai vyksta prie laužo. Daugelis pasinaudoja galimybe paplaukioti baidarėmis po Ventą, pajodinėti arkliais, mažaisiais poniais, pašokinėti ant batuto ar pasimėgauti kitomis pramogomis.

Sutapo datos

Urvikių kultūros centro darbuotojai šią autentišką mugę nuolat atnaujina, pasitelkę į pagalbą vis kitus kolektyvus ne tik iš savo rajono, bet ir kitų Lietuvos bei Latvijos vietovių, ieško naujų tradicijos perteikimo būdų, išraiškos formų.
V. Černookienės teigimu, šiemetinėse Jokūbinėse pirmą kartą nedalyvavo kolektyvai iš Latvijos.
„Taip jau sutapo, kad Latvijoje tuo pačiu laiku vyko didelė dainų ir šokių šventė, todėl kolektyvai negalėjo atvykti.
Tikimės, kad kitais metais vėl viskas bus kaip buvę. Svečiai iš kaimyninės Latvijos mums padeda, nes mūsų kultūros centro darbuotojai per dainą, muziką, šokį ir amatus šventės dalyviams, lankytojams nori parodyti Lietuvos ir Latvijos kultūrų turtingumą, įvairovę.
Vienas pagrindinių mūsų tikslų – išsaugoti autentišką, senas tradicijas turinčią mugę bei perduoti senolių tradicijas, papročius jaunimui“, – kalbėjo V. Černookienė.

Bendras darbas – puikus rezultatas

Buvusi ilgametė Leckavos bendruomenės pirmininkė Ona Savickienė „Santarvei“ pasidžiaugė, puikiu bendruomenės bendradarbiavimu su Urvikių kultūros centru ir jo direktore V. Černookiene. Jos teigimu, tik bendru darbu galima pasiekti puikių rezultatų. Nenutrūkstanti tradicija, kasmetinis Jokūbinų jomarkas – puikus tokios bendrystės įrodymas.
„Tai, kad į šventę susirenka labai daug žmonių, liudija, jog ji yra įdomi ir visiems patinka. Žinoma, ji skiriasi nuo pirmųjų jomarkų, kurie trukdavo net po kelias dienas. Tačiau mūsų mugės dalyviai gali pastebėti, kad ir šiandien yra nemažai detalių, tradicijų, išlikusių iš senųjų švenčių laikų“, – kalbėjo O. Savickienė.
Pašnekovė tvirtino, kad bendruomenės nariai visada noriai prisideda prie Jokūbinių jomarko rengimo. Pasak jos, leckaviškiai yra aktyvūs ir organizuojant kitus bendruomeninius renginius: Šv. Lauryno atlaidus, derliaus šventes.

Adelė VARAČINSKAITĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto