Jolanta Tendienė: „Kiekvienas lietuvis turi kalbėti, rašyti, mokėti dainuoti, šokti lietuviškai“

Jolanta Tendienė (viduryje) ir vaikus moko tautinio šokio paslapčių, ir pati puoselėja šias tradicijas – neretai pasirodo ant scenos vilkėdama tautiniais drabužiais.

„Santarvė“ toliau kalbina Mažeikių krašto kultūros premijos laureatus. Šiandien į mūsų klausimus atsako Mažeikių choreografijos mokyklos direktorė Jolanta Tendienė. Jai krašto kultūros premija buvo įteikta 2004 metais.

BIOGRAFIJOS FAKTAI
Jolanta Tendienė gimė ir augo Marijampolėje. Baigė Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą (dabar – Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla). Baigusi Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetus įgijo kultūros-švietimo darbuotojos choreografės-baletmeisterės specialybę. Po studijų atvyko į Mažeikius, 1983 m. pradėjo vadovauti Mažeikių vaikų muzikos mokyklos Choreografijos skyriui, kuris po dešimtmečio tapo Mažeikių choreografijos mokykla. J. Tendienė šiai įstaigai vadovauja nuo 1994 m. iki šiol.

– Papasakokite apie savo vaikystės, jaunystės ir to meto kultūros sąsajas. Kuo domėjotės, ką veikėte šioje srityje?
– Užaugau šokančioje ir dainuojančioje giminėje. Tėčio Gedimino visa giminė per visas šventes dainuodavo partizanų dainas ir visokias liaudiškas. Aš prisimenu, kaip prie užstalės skambėdavo liaudiškos dainos. Tėtis dainavo to meto labai garsiame chore „Šešupė“. Mano mamytė Severina visą gyvenimą norėjo šokti. Močiutė pasakojo, kaip siūdavo iš marlės baleto sukneles. Nuotraukose matau: mamytė sėdi su tautiniais drabužiais, o mes sėdime šalia su broliu Valdu dar visai nedideli, kojos nesiekia grindų…
Nuo pat mažens buvau šalia meno, dainos ir šokio. Nors niekas iš artimųjų nebuvo dideli, profesionalūs menininkai. Tėtis – savamokslis, jis buvo išmokęs groti akordeonu ir grodavo savo malonumui įvairiose vakaronėse, pasibuvimuose. Pagal specialybę jis buvo inžinierius, o mama – medicinos sesuo.
Pradinėse klasėse lankiau gimnastikos užsiėmimus, tačiau mama pastebėjo, kad dėl šių užsiėmimų nukenčia mokymasis, ir nebeleido jų lankyti. Nuvedė mokytis groti akordeonu. Nelabai patiko – buvau smulkutė, o akordeonas – labai sunkus. Bet buvau paklusnus vaikas ir toliau mokiausi groti.
Taip po truputį į mano gyvenimą pradėjo vis labiau skverbtis muzika, po to – dainavimas ir šokis. Buvau aktyvi, visur norėjau dalyvauti. Už aktyvumą buvau išsiųsta į stovyklą prie Juodosios jūros – į „Arteką“, tuo metu tai buvo labai didelis pasiekimas. Ten didžioji mūsų veiklos dalis taip pat buvo susijusi su muzika, šokiais.
Mokydamasi vidurinėje mokykloje vadovavau šokėjų grupei, ruošdavausi su kitais ir dainų šventėms, dar lankiau chorą. Tad ir nenuostabu, kad muzika, šokiai mane lydi visą gyvenimą – iki pat šiol.
– Kas ir kaip nulėmė Jūsų profesijos pasirinkimą, pomėgius?
– Baigus vidurinę mokyklą, teko rinktis tolesnį gyvenimo kelią. Turbūt didžiausią poveikį mano profesijos pasirinkimui turėjo muzikos mokytojas ir chorvedys Stasys Sinkevičius, nes mano šeima, mano tėvai net neįsivaizdavo, kad gali būti tokia choreografo profesija, nenorėjo leisti važiuoti mokytis į Klaipėdą.

Jolanta Tendienė (pirmoji iš dešinės) nuo pat jaunumės dalyvaudavo
dainų šventėse.

Pati irgi ne ką daugiau žinojau, kas tai per specialybė – šokių mokytoja. Būtent mokytojas Sinkevičius viską parodė ir paaiškino. Jis turbūt įžvelgė manyje gabumų ir pasiūlė rinktis choreografo kelią. Paklausiau jo patarimo, stipriai ruošiausi stojamiesiems egzaminams. Įstojau ir sėkmingai pabaigiau Valstybinę Klaipėdos konservatoriją, įgijau teatrinio meno choreografo specialybę.
Dar būdama studentė sulaukiau tuometinio Mažeikių vykdomojo komiteto pirmininko Romano Songailos kvietimo dirbti Mažeikiuose. Po pamąstymų šį kvietimą priėmiau ir atvykau čia gyventi ir dirbti.
– Krašto kultūros premija – daugelio metų darbo, Jūsų indėlio įvertinimas. Kaip manote, kokie Jūsų darbai ir pasiekimai jos buvo labiausiai verti?
– Manau, kad Krašto kultūros premija buvo skirta už tautinio šokio puoselėjimą, už ištikimybę papročiams ir tradicijoms. Visa tai stengiamės išlaikyti ir išsaugoti, praturtinti, nors tautinis šokis ir nėra labai populiarus šiomis dienomis.
Aš esu tikra, kad kiekvienas save gerbiantis lietuvis pirmiausia turi mokėti kalbėti, rašyti, dainuoti ir šokti lietuviškai. Turbūt ir už tautinių šokių kolektyvo „Kauškutis“ įkūrimą ir darbą su šiuo kolektyvu, kuris žinomas ne tik mūsų šalyje, bet ir už jos ribų, tą premiją man paskyrė.
Neslėpsiu, šis apdovanojimas man yra pats brangiausias ir artimiausias širdžiai iš visų, kuriuos iki šiol esu gavusi.
– Koks Jūsų vaidmuo Mažeikių kultūriniame gyvenime šiandien? Kokie planai?
– Labai noriu, kad Mažeikių choreografijos mokykla būtų ta mokykla, į kurią lygiuotųsi kitos tokio pat pobūdžio ugdymo įstaigos, kad būtume choreografijos vėliavnešiai.

Jolantos Tendienės vadovaujamas tautinių šokių kolektyvas „Kauškutis“
yra tautinių šokių, tradicijų puoselėtojas ir vėliavnešys.

Jau dabar esame mokykla, pagal kurią yra sukurtos programos kitiems šalies choreografijos skyriams, mokykloms. Daug kur esame lyderiai. Dainų šventėse mūsų mokytojai yra baletmeisteriai. Siekdami aukštesnės kokybės tempiame ir kitus. Todėl ir toliau planuojame eiti tuo keliu, nebijant naujovių, priimant išbandymus.
– Ko, Jūsų nuomone, labiausiai trūksta mūsų kultūriniam gyvenimui? Jei galėtumėt, ką pakeistumėte ar sukurtumėte pirmiausia?
– Jeigu esame perfekcionistai, visada norime, kad būtų geriau. Žmogui taip turbūt jau duota, kad vieni gyvena taip, kaip yra, kaip išeina, o kitiems vis negana, jie siekia tobulumo. Aš esu iš tų paskutiniųjų. Todėl norisi, kad kultūra klestėtų, kad sulauktų daugiau dėmesio. Norėtųsi, kad ir dainų šventės sulauktų daugiau dalyvių dėmesio – taip, kaip būdavo anksčiau, prieš kelis dešimtmečius, kai iš Mažeikių važiuodavo daug autobusų, beveik iš kiekvienos rajono mokyklos būdavo atstovų. Dabar taip pat važiuoja nemažas būrys, bet tikrai ne tiek, kiek būdavo anksčiau.
– Kaip manote, ar šių dienų jaunimo poreikiai ir mūsų krašto kultūros galimybės – suderinami ar visiškai skirtingi dalykai?
– Kultūros darbas labai sudėtingas, bet jei tu būsi atsakingas ir pasišventęs, visada rasi savo vietą po saule. Tik šiuolaikinis jaunimas visko nori labai greitai, iš karto – čia ir dabar. Deja, taip nebūna, net ir blynus kepant, jie ne visada būna skanūs, ypač jei sumaišai visus ingredientus iš karto… Skaniau bus, jei tešla maišoma po truputį, viską dedant iš eilės…

Jolanta Tendienė mokydama vaikus atiduoda visą save, negaili savo laiko.

Norint sukurti kažką gražaus, patraukti, sulaukti dėmesio, reikia įdėti labai daug darbo ir pastangų, kitąsyk ir aukojant savo interesus, norus. Kultūros, darbuotojo, menininko darbas nesibaigia uždarius kabineto duris. Jei turi norą, viziją, tai nešioji, brandini ir tik po to įgyvendini.
Dabar daug kas vyksta kitaip, jaunimas mąsto kitaip, jis yra laisvas, tačiau kartais pritrūksta motyvacijos, kantrybės. Bet juk niekas kitas tos motyvacijos ir nesuteiks, tik tu pats gali save uždegti ir motyvuoti.
Be abejonės, norą dirbti, siekti tikslų būtina skiepyti nuo mažens, daug kas prasideda nuo šeimos. Manau, esant norui ir įdirbiui, viską galima suderinti ir priderinti.
– Kaip ir kokiu būdu, Jūsų nuomone, jaunas žmogus suvokia, kuria, atskleidžia savo kultūrinę tapatybę, kas gali tai paskatinti, padėti?
– Galima rasti įvairių būdų atskleisti savo kultūrinę tapatybę. Tai, kas artima širdžiai. Galime pasidžiaugti, kad nemažai jaunų žmonių ateina pas mus, mokosi tautinio šokio, kultūros. Nors mokinių skaičius šiek tiek svyruoja, bet visada turime per tris šimtus vaikų. Labai tikimės, kad taip bus ir toliau. Džiugu, kad ir mūsų buvę mokiniai pasirenka choreografijos kelią. Turime išleidę per trisdešimt absolventų, kurie mokėsi ar mokosi choreografo specialybės. Yra mokinių, sukūrusių kolektyvus, jie ir patys šoka.
Be to, dalis absolventų grįžta dirbti ir pas mus. Mūsų mokykloje pagrindinį choreografų sąstatą sudaro buvę mokiniai, kuriais labai didžiuojuosi. Savo buvusius mokinius nuolat kviečiu ir vilioju pas mus atlikti praktiką, dirbti. Su jais gal net savotiškai lengviau, nes pažįstame vieni kitus. Įgiję specialybę, naujų žinių, jie grįžta su savo įdirbiu, idėjomis ir naujovėmis.
Nuotraukos iš redakcijos ir asmeninio archyvų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto