Jonas Strazdauskas: „Reikia daryt, kaip tau pačiam širdis sako“

Jonas Strazdauskas sakė: žmonės visada buvo mėgstamas fotografuoti objektas. Ir žinoma, rūkai.

Mažeikiškis fotoreporteris ir fotomenininkas Jonas Strazdauskas neretai pavadinamas klasikinės bei reportažinės fotografijos meistru, rūkų gaudytoju, saulėlydžio poetu.
Jis – Mažeikių krašto kultūros premijos laureatas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos garbės narys, Mažeikių miesto garbės pilietis, tarptautinės fotografijos parodos „Gyvos žemės mintys“ organizatorius, yra surengęs keliolika personalinių parodų, išleidęs nemažai fotoalbumų, dalyvavęs grupinėse parodose su žinomais fotografijos meistrais iš Lietuvos ir pasaulio.

Ilgamečio „Santarvės“ laikraščio fotokorespondento užfiksuoti vaizdai liudija Mažeikių krašto istoriją.
Su birželio pabaigoje 75-metį atšventusiu J. Strazdausku susipažinome per jo jubiliejinės parodos „Šiapus ir anapus objektyvo“ pristatymą ir sutarėme pasikalbėti apie jį patį ir jo mylimą fotografavimo meną.

– Kelis dešimtmečius dirbote Mažeikių rajono laikraštyje. Dalis ekspozicijos – iš tų laikų. Kuo pasižymi fotoreporterio darbas?
– Visada reikėdavo lėkti, daryti daug nuotraukų. Būdavo, pats renginio įdomumas, o man jau reikia į kitą vietą lėkti. Judėjau vos ne kaip maršrutinis autobusas, bet sėdėdamas redakcijoj juk nieko nepadarysi… Reportažas yra akimirka, momentas, rezultatas priklauso nuo to – pagavai arba ne.
Tai buvo įdomus darbas, man patiko ieškoti kitokių rakursų, būdų, kaip žmones nufotografuoti iš kito kampo, įdomiau, išraiškingiau – kad ir tuos melžėjų ar „darbo pirmūnų“ portretus.
Kartais nebūdavo lengva – mano darbo pradžia – sovietiniai laikai, cenzūra nepaleido, reikėjo žinoti, kaip tuos valdžios vyrus fotografuoti.

Fotomenininkas ne kartą yra dėkojęs jį palaikančiai šeimai –
žmonai Zinaidai ir sūnums.

Man lygiai taip pat, kaip ir rašantiems žurnalistams, reikėjo turėti patikimų žmonių, šaltinių ratą. Galvoju, kaip dabar gerai, telefonu viskas taip greitai – dar renginy būdamas redakcijai nuotraukas siųsti gali. Kosmosas kartais atrodo, kai prisimeni fotojuostų ryškinimą, nuotraukų spausdinimą laboratorijoje, sudėtingas laikraščio leidimo technikas – iškiliąją, paskui ofsetinę spaudą… Į spaustuvę tekdavo siųsti pačias nuotraukas, dabar elektroniniu paštu keliauja visas laikraščio maketas, tad ir nuotraukas spausdiname nebent parodoms.

– Menine fotografija pradėjote užsiimti praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Kas tai nulėmė?
– Kai buvau jaunas, daug kas man kartojo: „Ką tu čia, Jonai, su ta fotografija ir dar laikraštyje…“ O menine fotografija pradėjau užsiimti dėl savo ambicijų ir užsispyrimo. Pirmiausia tai buvo išbandymas, klausimas: galiu ar ne.

Portretai iš nuotraukų serijos „Susitikimai“.

Iškėliau sau klausimą: ar dirbsiu tik fotografu laikraštyje, ar galiu kažką daugiau. Menine fotografija užsiimti paskatino bendravimas su žinomais fotomenininkais – Romualdu Rakausku, Aleksandru Macijausku. Pradėjus apėmė azartas: ką dar galiu sugalvoti, ką dar įdomesnio galiu padaryti. Manau, čia tas garsusis žemaitiškas užsispyrimas suveikė.

– Su kokiais sunkumais susidurdavote vos pradėjęs fotografuoti, su kokiais – dabar?
– Pradėjau fotografuot su „Smena“, dar kai gimtinėje nebuvo įvesta elektra. Vėliau, kai atėjau dirbti į redakciją, joje nebuvo jokios materialinės bazės, jokios įrangos, pačiam teko viską susirinkti.
Tas chemikalų, ryškalų kvapas… Visada tiek prisiminimų sukelia.
Dabar pastebiu, kad analoginę fotografiją vėl ima labiau vertinti, parodose visi nori būtent juostiniu fotoaparatu darytų nuotraukų.

Anais laikais juostų ryškinimas buvo sunkiausia darbo dalis – reikėjo tinkamos įrangos, darbas daug laiko užima, fotomontažus patiems karpytis ir dėlioti reikėdavo.
Dabar skaitmeniniai fotoaparatai ir telefonai padaro tokias itin sintetines nuotraukas. Žinoma, yra įvairių nuotraukų apdorojimo programų, bet ką gali padaryti. Stengiuosi ir aš neatsilikti, bet viskas labai greitai progresuoja.

– Daug metų fotografuojate rūkus. Tai simbolis? Ar kas kita?
– Rūkus fotografuot – fantastika… (man paklausus, pašnekovo veidas net nušvito – aut. past.). Rūkų fotografavimas prasidėjo nuo mano pirmo fotoalbumo apie Mažeikių kraštą. A. Macijauskas, pamatęs kelias nuotraukas su rūkais, pasiūlė fotografuoti juos visoje Lietuvoje. Tai ir prisivažinėjau.

Pasveikinti mažeikiškio susirinko seni draugai, kolegos, bendraminčiai.

O pačius rūkus gaudau taip: atsikeliu antrą valandą nakties, pažiūriu orų prognozę – bus rytą rūkas ar ne ir tada važiuoju. Bet kaip faina! Vienas esi kažkur ant piliakalnio trečią ryto, girdi, kaip gaidžiai giedoti pradeda, gamta vis bunda ir staiga – toks gūsis. Matai, kaip praeina tirštas rūko debesis. Jau ir taip matai, kokie kadrai gražūs, stovi patenkintas. Žiūrėk, dar gervės atskrenda, tada vėl imi ir fotografuoji. Įkvėpimo žemė… Pasikrauni visai savaitei ir vėl prognozės lauki.

– Kada atradote savo stilių? Kaip jis keitėsi ir ar vis dar keičiasi?
– Dabar aš mėgstu eksperimentuot, visokias abstrakcijas daryti. Susirenku medžiagos ir dvi ar tris valandas eksperimentuoju. Paišau, darau. Kartais man šeima sako, kad jau į lankas nuvažiavau, o kartais visai įdomus rezultatas būna.

Turiu dabar padaręs jūros, medžių nuotraukų serijas. O šiaip portretai labai traukia, žmonės visada buvo mano mėgstamas objektas.

– Kaip apibūdintumėte šiuolaikinę fotografiją? Kuo ji jus žavi arba atvirkščiai – atrodo nepriimtina?
– Matau daug gerų fotografijų, gerų fotoreportažų. Man svarbiausia: jei žmogų fotografuoji – išlaikyti pagarbą tam žmogui. Ir kokių nors skandalų nedaryti iš pavydo.
Labai nelyginu, kas anais laikais buvo ir kas dabar. Bet dabar yra gražiai fotografuojančio jaunimo – „Facebooke“ kartais tokių gerų kadriukų pamatau.
Nieko nekritikuoju – juk kiekvienas matome savaip, tą patį daiktą mes visi skirtingai užfiksuotume. Nereikia tik madų vaikytis, reikia daryt, kaip tau pačiam širdis sako.

Parodos lankytojai gali pamatyti įspūdingų vaizdų, įtaigių portretų, palyginti skirtingus
menininko kūrybos laikotarpius.

– Ką Jums reiškia dalyvavimas parodose, apdovanojimai už veiklą?
– Man tai, žinoma, savotiškas įvertinimas, analizavimas savo darbų, žvilgsnis iš toliau, iš šono. Parodos visada yra šioks toks iššūkis.

– Per jubiliejinės parodos pristatymą sakėte, kad „auksinio“ kadro dar vis ieškote. Ar yra dalykų, kurie kadrą padaro ypatingą? Ko reikia, kad džiaugtumėtės savo darbu?
– „Auksinis“ kadras gali būti, gali jo nebūti. Mėgstu kas porą metų peržiūrėti senus darbus – gal juose atrasiu ką nors ypatinga. Man svarbu nenustoti ieškoti.
Būna, padarau kadrą – patinka, o grįžęs namo žiūriu – jau nebetraukia akies. Ir atvirkščiai. Galvoju, gal mano abstrakcijose bus tas „auksinis“ kadras?
Kalbėjosi Dovilė LAPINSKAITĖ
Nuotr. iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos archyvo

One Reply to “Jonas Strazdauskas: „Reikia daryt, kaip tau pačiam širdis sako“”

  1. nieko asmeniško ar priešiško parašė:

    bet, kad pono ,matyt finansiškai brangius foto albumus pigiai kiša valdiški namai ,kaip suvenyrus ir pan.man ne prie širdies.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto