Joninių naktis – stebuklų pildymosi metas

Nuotrauka iš redakcijos archyvo

Joninės – viena gražiausių ir prasmingiausių vasaros švenčių. Prieš šv. Joną saulė pasiekia aukščiausiąjį tašką – tada sulaukiame trumpiausios nakties.
Saulėgrįža Lietuvoje sutampa su augalų branda – tada jie yra vešliausi ir gyvastingiausi, todėl Joninių tradicijos, apeigos itin susijusios su gamta, augalija. Per Jonines skinamos gėlės, žolės, iš jų pinami vainikai simbolizuoja naują gyvybę pradėti pasiruošusią gamtą.
Joninių naktį tikimasi įvairiausių stebuklų.

Švęsdavo ilgiau

Istorikas Simonas Daukantas neatsitiktinai Jonines vadino vainikų švente ir apie jas rašė: „Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upis ir ežerus prausties ir mazgoties, idant jaunam taptum, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, tas radęsis vieną valandą didžiai išmintingu ir galėjęs regėti (paslėptus dalykus). Nebuvo kitos linksmesnės šventės, nesgi pagal pasakų tą rytą saulė šokus“.
Lietuvos etnografijos, papročių tyrinėtojai teigia, kad gerokai prieš XIX amžių žolių ir saulėgrįžos garbinimo šventę šventė nuo gegužės pabaigos iki pat birželio pabaigos ar kiek trumpiau.
S. Daukanto teigimu, seniau saulėgrįžą ar vainikų šventę pradėdavo švęsti birželio gale ir švęsdavo keturiolika dienų. Tik XIX a. pabaigoje ją imta švęsti birželio 24 dieną – tada ji buvo  sutapatinta su šventojo Jono diena.

Joninėms reikia ruoštis

Ruošiantis Joninių šventei iš žolynų pinami vainikai, kraunamas kuo didesnis ir kuo aukštesnis laužas, nes degdamas jis turi kuo toliau matytis. Taip pat šį vakarą reikia padaryti ir į žemę įkasus  įtvirtinti ilgą kartį – kupolę. Ant jos naktį deginami vainikai.
Joninių šventimo vietoje įtaisydavo žolėmis ir gėlėmis puoštus vartus, pro kuriuos įeiti norintys žmonės turėdavo pašokti, padainuoti ar kitaip palinksminti šventės šeimininkus.
Kai viskas suruošta, prasidėdavo Joninių nakties šventimas. Žemaitijoje ši šventė itin populiari būdavo netoli mūsų esančiuose Plateliuose. Apie ją pasakoja paveldotyrininkė Aldona Kuprelytė:
„Vakare susirinkusieji prie Platelių ežero praėjo pro žolynais papuoštus vartus, apsiprausė ežero vandeniu, iš devynių laukų suskynę kupoles, ėjo burtis. Kam didelė laimė, meilė pažadėta, kam didelė gerovė, turtai lemti. Joninių pažadais niekas neliko nuviltas. Mergaitės, norėdamos sužinoti, kada ištekės, mėtė vainikėlius. Saulei, palydėtai daina, nusileidus, vyrai uždegė aukurą ir netikrą saulelę – stebulę, šventės dalyvius, sušalusius nuo žvarbaus vėjo, sušildė didelis Joninių laužas. Muzikantai griežė iš peties, Jonai ir Janinos ąžuolų vainikais pasidabino, vidurnaktį Šeirės miške pražydęs paparčio žiedas rastas, ežerą nušvietė nuplukdytas Joninių laužas, o mergaičių leidžiamų vainikėlių žvakeles negailestingai užpūtė vėjas. Daina ir muzika netilo prie ežero, kol rytuose nušvito saulelė.“

Laikas kupoliauti

Dar viena Joninių šventės tradicijų – vaistažolių rinkimas ir vainikų pynimas. Manoma, kad tik iki Joninių surinktos vaistažolės turi didžiausių gydomųjų galių, o po to jų savybės sumenksta.
Apie vaistažoles ir vainikų pynimą rašo Aina Kirdulienė: „Birželio 23 dieną – Joninių išvakarėse – moterys laukuose ir miškuose rinkdavo vaistažoles – kupoliaudavo. Tuomet tikėta, kad surinktos žolės turinčios ne tik gydomąją, bet ir maginę galią. Ypatinga reikšmė skirta jonažolei – tikėta, kad ji gali išgydyti net 99 ligas! Netekėjusios merginos, apsivilkusios kuo balčiausiais lino rūbais, dainuodamos pasklisdavo po pievas pinti vainikų. Vainikai turėdavo būti nupinti iš devynių arba dvylikos skirtingų žolynų – baltųjų ir raudonųjų dobilų, ramunių, rugiagėlių, rūtų… Paprastai merginos nusipindavo du vainikus – vieną galvai papuošti, kitą – ateičiai spėti. Tai būdavo viena lyriškiausių ir žaismingiausių pasirengimo šventei dalių. Vyrai, ypač jeigu parapijoje būdavo atlaidai, vakarop apvaikščiodavo rugių laukus. Joninių išvakarėse žmonių darbus visuomet apgaubdavo paslaptis ir viltis“.

Stebuklingas paparčio žiedas

Viena paslaptingiausių, mistiškiausių Joninių apeigų – tą naktį pražystančio paparčio žiedo paieška. Lietuviai jo ieškoti eidavo vidurnaktį. Tikėta, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali girdėti kitų žmonių mintis, todėl žino visas jų paslaptis, jis supranta net paukščių kalbą. Tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę.
Įsidėmėkite tai, kad paparčio žiedo eiti ieškoti reikia ne su linksma kompanija ar besilinksminant:
jo galima eiti ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negrįžčioti atgal. Aplink neturi girdėtis jokių garsų, net kaimo  šunų lojimo. Tam turit susirasti gilų, gūdų mišką – iš čia ir visa mistika, visos paslaptys.
Toliau – dar įdomiau: atėjus į miško gilumą ir suradus papartį, po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet esą suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės.

Burtų naktis

Paslaptinga Joninių naktis – metas įvairiems burtams. Daugiausiai jais užsiiminėdavo neištekėjusios merginos, norėdamos ką nors sužinoti apie savo mylimuosius ar būsimas vestuves.
Taigi, jei mergina nori sužinoti, ar yra mylima, turi skaičiuoti kupoliaujant surinktus gėlių žiedus arba spėti skinant ramunės žiedlapius: „Myli – nemyli“. Jei įdomu, ar šiais metais ištekės, mergina turi nupinti du vainikus, vidurnaktį padėti ant jų žvakeles ir paleisti upe pasroviui į vandenį; jeigu vainikai išsiskirs – vadinasi, tais metais dar neištekės.
Norėdama kuo greičiau šokti savo vestuvėse, mergina Joninių vakarą turi susirasti vaikiną ir naktį susikibusi su juo rankomis šokti per laužą – jei tai pavyks, netrukus šoks ir savo vestuvėse.
Savo išrinktąjį mergina galės pamatyti sapne, jei prieš guldama miegoti Joninių naktį po pagalve pasidės aguonų. Čia yra vienas pavojus – miegodama šią naktį mergina gali jaunikį ir pramiegoti.

Magiškos galios

Joninių naktį veikia ir kitokios magiškos galios. Jei surinksite devynių žolių puokštę, tyliai prie savo namų užmeskite ją ant stogo – tada namuose nebus gaisro, jų neapstos piktos dvasios, ligos, juos aplenks kitos nelaimės.
Šią naktį apibėgęs savo javus ar nuogas išsivoliojęs rasotoje pievoje sulauksi gero derliaus ir atolo, o pats būsi sveikas.
Joninių naktį surinktą puokštę reikia iškelti prie vartų, pro kuriuos vešite javus, – tais metais turėsite gerą derlių. Gero derliaus taip pat sulauksite, jeigu Joninių laužo nuodėgulius subadysite javų lauko pakraščiuose.
Tą naktį prieš patekant saulei reikėtų nusimaudyti – susigrąžinsite jaunystę ir sveikatą, o jei prieš patekant saulei gulėsite – laimės neturėsite.
Kad pikta ragana jūsų nepamatytų, Joninių naktį vilkėkite išvirkščiais marškiniais.
Jei Joninių naktį peršoksite per laužą, apsisaugosite nuo ligų ir visokių užkerėjimų. Šią naktį nepamirškite padėkoti saulei už šilumą ir palankumą.