Sausio 11 dieną 18 valandą Telšių Žemaitės dramos teatras kviečia į spektaklį K. Harding „Dvi seserys“, skirtą aktorės, choreografės Julijos Kneitienės jubiliejui paminėti.
Pirmą kartą aktorė šiame teatre į sceną žengė 1975-aisiais metais. Nuo to laiko sukurta apie 50 įvairiausių vaidmenų, dirbta su 14 režisierių.
Skaitytojams pristatome interviu su Žemaitės dramos teatro aktore ir choreografe J. Kneitiene.
– Pirmiausia norime pasveikinti Jus su gražiu gyvenimo jubiliejumi! Jūs scenoje – nuo vaikystės. Ne tik kūrėte vaidmenis, bet ir pati režisavote, dainavote, šokote spektakliuose, koncertuose, buvote spektaklių choreografė, dirbote su meno saviveiklos kolektyvais. Esate sakiusi, kad scenai skiriate apie du trečdalius savo laiko. Kam pastaraisiais metais teikiate prioritetą: spektakliuose kuriamiems vaidmenims ar choreografijai ir kodėl?
– Dėkoju už pasveikinimą.
Choreografija – mano profesija. Iki pat užtarnauto poilsio dirbau choreografijos mokytoja. Trisdešimt aštuonerius metus, pradedant Kultūros mokykloje ir baigiant Žemaitijos kolegijoje, šio meno mokiau studentus. Dabar jau esu senjorė, tad prioritetas, žinoma, skiriamas teatrinei veiklai: vaidinu Žemaitės dramos teatre ir kuriu režisūrines kompozicijas, statau nedidelės apimties spektaklius su bendraamžiais. Šią savanorišką veiklą pradėjau Telšių trečiojo amžiaus universitete ir tęsiu rajono pensininkų sąjungos „Bočiai“ bendrijoje.
Kodėl? Teatras – mano vaikystės svajonė ir gyvenimo meilė. Esu ne kartą sakiusi, kad teatras – tai gėrio ir grožio sala, į kurią vis norisi sugrįžti, kai pavargsti nuo gyvenimo.
– Telšių Žemaitės dramos teatras skelbia, kad pirmuosius vaidmenis šiame teatre sukūrėte 1975-aisiais metais. Nuo to laiko tame vaidmenų aruode jų susikaupė apie 50. Kuris iš jų labiausiai įsiminė Jums pačiai ir kodėl, kokius vaidmenis kurti Jums labiausiai patiko, kokius kurdama, Jūsų supratimu, geriausiai galėjote realizuoti save kaip scenos žmogus, aktorė?
– Kiekvienas vaidmuo, kurį kurdama atrasdavau kažką naujo savyje kaip aktorė, buvo įsimintinas. Apykvailė ir apykurtė Akulina (spektaklis „Tamsos galybė“, rež. A. Vilimas, 1976 m.) padėjo pagrindus komedinio personažo kūrimui. Mašos vaidmuo „Savižudyje“ (rež. K. Brazauskas) buvo artimas tuo, kad nereikėjo stengtis atrodyti „gražiai ir protingai“. Amelikė („Piršlybos“, rež. L. Pocevičienė, 1993–2003 m.) padėjo patirti „amžinos jaunystės“ pojūtį; šis spektaklis buvo rodomas net 20 metų. Misis Preston („Pasmerkti namai“, rež. L. Adomaitienė, 1995 m.) ir Vizija („Amerika pirtyje“, rež. L. Pocevičienė, 1999 m.) sudarė galimybę pademonstruoti choreografinius sugebėjimus. Advokatė („Šventųjų gyvenimas“, rež. D. Žilinskas, 2018 m.) – vokalinius gebėjimus. Na, o paskutiniuoju vaidmeniu – Anios („Dvi seserys“, rež. D. Žilinskas, 2022 m.), manau, galėjau geriausiai realizuoti save kaip scenos žmogus: šiame spektaklyje man teko daug teksto ir fizinio krūvio, lydimo emocijų. Kiekvienas sukurtas vaidmuo man artimas ir brangus, kiekviename slypi mano savasties dalelė.
– Spektaklio gimimas – kūrybinis darbas. Jūs Telšių Žemaitės dramos teatre esate dirbusi su daugeliu režisierių. Su kuriais iš jų profesine prasme Jums kurti buvo maloniausia?
– Būtų neetiška išskirti atskirus režisierius (bendradarbiauti teko net su 14). Kiekvienas jų turėjo savo privalumų ir trūkumų tiek asmenine, tiek ir profesine prasme. Iš vienų galėjau pasimokyti režisūrinio darbo patirties, kiti stebino savo kūrybine išmone. Šiuo metu mane ypač žavi teatro vyr. režisieriaus Donato Žilinsko nuoširdumas, preciziškumas ir tolerancija.
– Jei šiandien Jums pasiūlytų statyti spektaklį ir turėtumėte galimybę jame sukurti vaidmenį, koks tai būtų spektaklis ir vaidmuo? Koks iš viso yra vaidmuo, kurį pastaraisiais metais svajojate sukurti ir kurį sukūrusi galėtumėte pasakyti, kad didžiausia Jūsų svajonė išsipildė?
– Į šį klausimą atsakyti sudėtinga. Sakoma: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“ Tikiu tuo. Priimsiu visus gyvenimo iššūkius, jei tokių dar pasitaikys. Vilties turiu, tad viliuosi ir laukiu.
– Kokiuose Telšių Žemaitės dramos teatro repertuare šiais metais esančiuose spektakliuose dalyvaujate, kokius vaidmenis juose esate sukūrusi?
– Vaidinu Bekampienę Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“ (rež. J. Buziliauskas), Digmą K. Sajos pjesėje „Anapilin, arba Kvailybės gravitacija“ (rež. D. Žilinskas), advokatę spektaklyje „Šventųjų gyvenimas“, pastatytame pagal P. Cvirkos romaną „Frank Kruk“ (rež. D. Žilinskas), šeimininkę Bronę pagal K. Ostrausko pjesę pastatytame spektaklyje „Vaižgantas“ (rež. D. Žilinskas), senstančią motiną H. Levino dramoje „Žaidimų aikštė, arba Visi nori gyventi“ (rež. D. Žilinskas) bei Anią K. Harding pjesėje „Dvi seserys“ (rež. D. Žilinskas).
– Praėjusieji metai Jums buvo kūrybingi, sukūrėte du vaidmenis spektakliuose H. Levino „Žaidimų aikštė, arba Visi nori gyventi“ ir K. Harding „Dvi seserys“ (rež. D. Žilinskas). Spektaklis K. Harding „Dvi seserys“ teatro repertuare skirtas Jūsų jubiliejui. Kuo svarbus ir išskirtinis šis spektaklis?
– Seniai svajojau sukurti svaresnį vaidmenį teatre. Kurdama šį vaidmenį, išgyvenau didelį pakilimą ir jaudulį, ar pavyks įgyvendinti režisieriaus lūkesčius. Šioje pjesėje veikia du personažai, todėl labai svarbu pajusti bendrystę su partneriu. Džiaugiuosi, kad su aktore Rasa Stanevičiūte, kurdamos personažus, atradome kūrybinį artumą.
– Prie spektaklio sukūrimo prisidėjo ir Jūsų dukra Margarita. Specialiai jubiliejui ji pasiūlė pjesę ir ją išvertė. Kiek svarbus dukros palaikymas Jūsų kūryboje?
– Yra tokia patarlė: „Po obele griūšiukų – nerasi!“ Nors dukros profesija nesusijusi su menais, tačiau kūrybinis polėkis atsiskleidžia rašant eiles, tapant. Jau šiais metais, kovo 8 dieną, Telšių Karolinos Praniauskaitės bibliotekoje vyks Margaritos Kneitaitės poezijos ir tapybos parodos „Dešimt“ pristatymas su trijų moterų vyksmu. Todėl džiaugiuosi, kad turiu palaikymą ir savo kūrybinėmis mintimis, idėjomis galiu pasidalyti su ja.
– Jubiliejaus proga linkime Jums sveikatos, daug kūrybingų metų, naujų ir puikių, įsimintinų vaidmenų. Na, o ką Jūs šiemet taip pat svarbaus jubiliejaus proga (sukanka 115 metų, kai Telšiuose lietuviško vakaro metu buvo suvaidinti pirmieji lietuviški spektakliai) palinkėtumėte Telšių Žemaitės dramos teatrui, čia kuriantiems savo kolegoms?
– Tegyvuoja Telšių Žemaitės dramos teatras dar 115 metų! Na, o kuriantiems savo kolegoms norėčiau pasakyti: „Su Jumis teatras yra šviesus, spalvotas, kūrybiškas, kupinas meilės, pagarbos, tolerancijos ir harmonijos. Teesie tai šiandien, tebūna tai rytoj ir visada.“
