Juozo Vaičkaus portretas – amžininkų liudijimuose ir autorės įžvalgose

Praėjusią savaitę Mažeikius pasiekė knyga apie mūsų kraštietį – „Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens“.
Su šios monografijos autore – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vadove, humanitarinių mokslų daktare Aušra Martišiūte-Linartiene kalbėjomės ir apie J. Vaičkaus veiklos (o gal teisingiau – veiklų) reikšmę Lietuvos kultūrai, ir apie jo savitą asmenybę, ir apie šios knygos gimimo aplinkybes.

– Suprantu, kad apibūdinimas „spiritus movens“ – išjudinanti dvasia – Jūsų knygos pavadinime atsirado neatsitiktinai. Ką tokio išskirtinio išbudino, išjudino mūsų kraštietis ir kaip?

– Juozas Vaičkus mirė nesulaukęs 50-mečio, tačiau jo gyvenimas įspūdingas, tarsi detektyvas, tikrai vertas kino filmo, gal net serialo, nes apima nepaprastai platų istorijos pervartų, susitikimų su žymiomis asmenybėmis, įvairių veiklų ir geografijos lauką.

Grįžęs į Lietuvą Juozas Vaičkus nesėkmingai mėgina patekti į Valstybės teatrą. Tuo pat metu energingai imasi lietuviško vaidybinio garsinio kino organizavimo darbų, įkuria Vaičkaus kino ir teatro studiją, įsteigia kino bendrovę „Lietfilm“. Siekdamas gauti filmui reikalingą finansavimą, telkė Lietuvos kūrėjus, verslininkus, politikus, važinėjo po Lietuvą su paskaitomis apie kino meną, būsimą filmą „Kražių skerdynės“.
Pasak Alseikos, „1933–1934 m. Vaičkus apvažinėjo beveik visas Lietuvos apskritis ir perskaitė 136 paskaitas apie lietuviško filmo reikšmę. Turėdamas didelės iškalbos dovaną patraukia provincijos visuomenę, kur sukuria 60 komitetų „‚Kražių skerdynių‘ filmai remti […] rengėsi vykti į Holivudą ieškoti paramos savo didžiajai svajonei. Negailestingoji mirtis tačiau visus jo sumanymus sutrukdė“ [4]. Į kultūros istoriją įrašomas dar vienas svarbus Vaičkaus vaidmuo: jis „vienintelis taip karštai buvo susirūpinęs lietuviškos filmos pastatymu ir jos idėja“ [5].

Juozo Vaičkaus veikla buvo aprašoma spaudoje, taigi jo idėjos pasiekė labai platų visuomenės ratą ir tiesiogiai, ir per žiniasklaidą. Jis darė tai, kas tuo metu buvo būtina, ko nepadarė kiti. Daugelį jo keltų tikslų teatrui ir kinui galėjo įgyvendinti tik daugybė susitelkusių žmonių, valstybinės institucijos, deja, visuomenė jo keltoms idėjoms dar nebuvo pasiruošusi.

Vis dėlto Vaičkus pasiekė, kad tai, kas atrodė neįtikėtina, neįmanoma, tapo tikrove Lietuvos ir JAV lietuvių kultūriniame gyvenime: tai ir nuolatinė aktorių trupė, ir pirmoji vaidybos mokykla, ir profesionaliojo teatro įsteigimas, ir pastovaus lietuvių teatro JAV spektakliai, ir, pagaliau, nors ir po jo mirties, pasikeitė įsitikinimas, kad lietuviai kiną gali ne tik importuoti iš užsienio, kaip garsių markių automobilius, bet patys jį kurti. Jis veikė kaip ryški, Lietuvos kultūrą keičianti, kultūrą brandinanti asmenybė, kaip tikra kultūros lauką išjudinanti dvasia. Jo pradėti darbai lietuviškame teatre ir kine tebetęsiami iki šiol.

Rašant šią knygą aiškėjo Juozo Vaičkaus vaidmuo Lietuvos kultūros istorijoje – jis veikia ne tik ir ne tiek konkrečiais rezultatais, teatro ar kino kūriniais, bet kaip teatro, kino, kultūros lauko išjudintojas, spiritus movens, judinanti dvasia, kuri reiškiasi Vaičkaus kultūrininko, ugdytojo, švietėjo nenuilstamu veikimu.
Juozo Vaičkaus asmenybė traukia daugelį tyrinėtojų ir menininkų. „Pirmeiviai“, sukurti Gyčio Padegimo, jau gyvena savo gyvenimą ir Kauno dramos teatro scenoje, ir knygoje „Pirmeiviai: trys Kauno Lietuvos pjesės“.

– Monografija atskleidžia, kad Juozas Vaičkus ir jo darbai amžininkų buvo vertinami itin kontraversiškai. Kaip manote, kiek tos priešpriešos lėmė Vaičkaus „pirmeiviškumas“ ir kiek – charakteris?
– Be tvirto, kompromisų nepripažįstančio charakterio, neįtikėtinos energijos ir darbštumo nebūtų Juozo Vaičkaus „pirmeiviškumo“. Jis siekė savo tikslų neidamas į kompromisus, atiduodamas visas savo jėgas. Ir daugybė žmonių juo tikėjo, juo sekė.

Amžininkai pripažino Juozo Vaičkaus nuopelnus kūrybinio kelio pradžioje, vadino jį Lietuvos dramos tėvu, – niekas negalėjo paneigti jo nuopelnų lietuviškų vakarų sąjūdyje, pedagogo talento ugdant aktorius, organizacinių sugebėjimų rengiant vaidinimus, gastroles, steigiant Lietuvoje profesionalųjį teatrą.
Kontraversiški vertinimai atsirado ir dėl žiaurios režisierių konkurencijos valstybės finansavimą gavusiame teatre, ir dėl kultūros ir politikos lauke vykusių galios varžybų. Vaičkus neturėjo tokių įtakingų šalininkų, kokius turėjo jo konkurentai. Čia iš tiesų galime kaltinti bekompromisį jo charakterį, – jis visomis jėgomis siekė to, kas, jo nuomone, buvo reikalinga Lietuvos kultūrai. Taigi, jis neskyrė jėgų šalininkų būrimui, diplomatiškam įtikinėjimui, kad tai, ką jis daro, yra reikalinga Lietuvos kultūrai.

Neobjektyviai buvo kritikuojama Vaičkaus pasirinkta teatro kryptis. Daug vargo patyręs Vaičkus su savo trupe formavo socialines ir moralines problemas keliantį repertuarą, šią kryptį tvirtino Peterburge, Vilniuje, Kaune sukurtuose spektakliuose pagal lietuvių dramaturgų pjeses (Konstantino Jasiukaičio „Alkani žmonės“, Broniaus Laucevičiaus-Vargšo „Žmonės“), užsienio dramaturgų kūrinius (Antono Čechovo „Trys seserys“, Henriko Ibseno „Statytojas Solnesas“, „Šmėklos“, Hermano Zudermano „Joninės“, Hjalmaro Bergströmo „Karen Borneman“).

Spektakliai sulaukė teigiamų recenzijų, kurios įrodo jo meninį potencialą, – dirbdamas su savo paruoštais talentingais aktoriais Vaičkus būtų pasiekęs dar daugiau. Tačiau priešininkai kovojo, pasitelkę autoritetus ir gabius jaunuosius žurnalistus, nors pats didžiausias to meto teatro autoritetas Balys Sruoga nepaskelbė nė vienos eilutės, kritikuojančios Vaičkaus veiklą ir kūrybą.
Vykusias kovas šiandien galime pajausti skaitydami to meto spaudą, knygoje pasitelkiu publikacijas iš daugybės leidinių – nuo oficiozo „Lietuva“ iki humoristinių „Ylos“, „Kuntaplio“ laikraščių.

– Gal ir klystu, tačiau įsivaizduoju, kad per ilgas valandas, praleistas archyvuose, šifruojant dokumentus, juos atrenkant, rašant knygą, autorius prisiriša prie savojo herojaus ir jį šiek tiek suasmenina. Ką pasakytumėte apie tą Juozą Vaičkų, kurį dabar pažįstate tik Jūs? Kokias Jūsų mintis ir jausmus jis kelia?
– Juozas Vaičkus man kelia ir susižavėjimą, ir šiurpą, ir didžiulį gailestį. Susipažinus su gyvenimo istorija, negali likti abejingu. Jo asmenybė žadina emocijas pirmiausia dėl maksimalizmo. Kita vertus, dėl neįtikėtinos energijos tris dešimtmečius trukusioje veikloje. Ir dėl stoiškumo, susidūrus su istorinių aplinkybių nulemtais sunkumais, tačiau ypač – jam susidūrus su žiauriomis, neįtikėtinai ciniškomis amžininkų patyčiomis.

Per Vaičkaus gyvenimo tyrimą atsiskleidė tamsioji mūsų kultūros istorijos pusė. Ne kartą kilo mintis apie savicenzūrą, – gal apie tai neverta rašyti. Ne visi suprato Vaičkų, bet ir ne visi šaipėsi. Bet tai buvo, vyko su žmogumi, kuris buvo vadinamas ir Lietuvos dramos tėvu, ir klounu, ir kultūros katorgininku.

– Martynas Januška, prisiminęs, kad Jus įkalbinėti šiam titaniškam darbui ėmėsi prieš trejus metus, užsiminė ir apie baimę, kad galite pasitraukti, neištverti tokio didelio krūvio… Apie krūvius, išbandymus kalbėjo ir Jūsų kolegos. Kokios kliūtys Jums pačiai buvo sunkiausiai įveikiamos, o kas padėjo?
– Mano darbo krūvis toks, kad knygos rašymui galėjau skirti laiką tik po darbo, savaitgaliais, per atostogas. Kad tokį gyvenimą ištvėrė, pirmiausia esu nepaprastai dėkinga savo vyrui ir dukrai. Iš pradžių supratau, kad turiu parašyti ne tradicinę akademinę monografiją, o knygą, kurioje kuo daugiau skambėtų autentiški knygos veikėjų balsai, kuriuos leidžia mums išgirsti gausybė išlikusių laiškų, atsiminimų, straipsnių to meto spaudoje.

Sunkiausia buvo susiorientuoti ir atsirinkti nepaprastai gausioje medžiagoje. Buvo labai gaila atsisakyti brolių, giminaičių laiškų, persmelktų vargingo gyvenimo nuoskaudomis, jų vilčių ir apeliavimo į Juozo Vaičkaus pareigą paremti finansiškai, nors pats Vaičkus daug dirbo ir baisiai vargo, niekada neturėjo pinigų. Į pirmąjį planą sąmoningai kėliau ne asmeninę, o viešąją Juozo Vaičkaus gyvenimo pusę.
Įveikti sunkumus man padėjo tai, kad laikui bėgant ši istorija įtraukė, vėrėsi ne tik savita Juozo Vaičkaus asmenybė, bet ir nematytos mūsų kultūros gyvenimo pusės.
Visą knygos rašymo kelią mane lydėjo nuoširdus šviesių mažeikiškių dėmesys, palaikymas, pasitikėjimas. Už tai nuoširdžiai tariu ačiū mokytojui, režisieriui Martynui Januškai, Kultūros centro direktoriui Remigijui Jokubauskui.

– Juozas Vaičkus ir Mažeikiai. Jūsų knyga atskleidžia, kad tas ryšys susijęs ne tik su mūsų kraštiečio gimimo vieta ar pirmuoju spektakliu. Jų yra gerokai daugiau. O kokie vis tik svarbiausi?
– Juozas Vaičkus į kultūros darbą įtraukė ne tik artimiausius žmones, bet visą Mažeikių kraštą, o ilgainiui iš Mažeikių, kaip savotiško kultūros centro, Vaičkaus teatro gastrolių maršrutai apėmė kone visą Lietuvą. Taigi, nuo 1905 m. iki Pirmojo pasaulinio karo Vaičkaus dėka Mažeikių kraštas tapo tikru kultūros centru.
Svarbiausia laikau ir tai, kad 1939–40 m. Stasio Pilkos paprašyti daugybė žmonių rašė atsiminimus, jiems buvo malonu prisiminti, išsaugoti ateities kartoms spalvingus kultūros istorijos puslapius. Tikiuosi, kad knygoje minimus Juozo Vaičkaus trupės vaidintojus, šiandien jau prosenelius ar proprosenelius, skaitydami šią knygą, atras jų vaikai ir vaikaičiai. Būtų prasminga Mažeikių muziejuje surinkti tų šviesių „Skrajojamojo“ Vaičkaus teatro žmonių fotografijas, kad istorijai liktų ne tik tekste minimos pavardės, bet ir nuotraukose įamžinti veidai.

– Gal galite trumpai papasakoti knygos leidybos ir originalaus jos viršelio istoriją?
– Knygos leidyba buvo nelengva, nes mano parašytas tekstas sudėtingas, – labai daug įvairios medžiagos, daug citatų, nuotraukų, asmenų, kurių daugelio vardų taip ir nepavyko surasti, ir t. t. Nuoširdžiai dėkoju visai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro komandai, dailininkui Rokui Gelažiui, centro vadovui Gyčiui Vaškeliui, o ypatinga padėka – redaktorei Erikai Vaičiulienei.
O knygos viršelio vaizdas pats susirado mane. Iš pradžių pamačiau internete, o vėliau – Kauno dramos teatro kieme. Šis Juozo Vaičkaus portretas – tai Tado Vincaičio Plūgo ir jo talkininko Karolio Grubio-Dėžutės grafiti „Pirmeiviai“ fragmentas. Labai mėgstu ir vertinu jų darbus, o kai atsirado knygos herojaus portretas, kitokio viršelio nebegalėjau įsivaizduoti. Žinomos Juozo Vaičkaus nuotraukos, teatro garažo pastato plytų, rodyklės, vijoklio, elektros laidų, lietvamzdžio detalės man pasirodė labai tiksliai atitinkančios knygos teksto dvasią.

– Ką Jūs pati laikytumėte brangiausiu atpildu už šį didžiulį darbą?
– Atpildas – knygą skaičiusių recenzentų, bičiulių pasakymas, kad jiems skaityti buvo įdomu. Ne tik skaityti, bet ir žiūrėti, nes pasakojimas gausiai iliustruotas archyvinėmis nuotraukomis. Tikrai norėjau, kad skaitytojams būtų įdomu keliauti Juozo Vaičkaus gyvenimo keliais, pažinti mūsų kultūros istoriją.
Jeigu tai patvirtintų daugiau skaitytojų, man tai būtų pats brangiausias atpildas už šį darbą.
Nuotr. iš asmeninio archyvo