Kartais pakanka vos vieno skandalingo įrašo vietinėje socialinio tinklo grupėje, kad dešimtmečius kurti glaudūs kaimynų ryšiai imtų trūkinėti, o ramų miestelio gyvenimą pakeistų įtarumas. Informacinio karo strategai šiandien nusitaiko ne tik į didžiąsias valstybės institucijas – jų taikiniu vis dažniau tampa regionų bendruomenės, kuriose pasitikėjimas vieni kitais tampa pažeidžiamumas. Lietuvos šaulių sąjungos ekspertai įspėja: laiku neatpažintas informacinis incidentas seniūnijoje gali akimirksniu supriešinti žmones ir sukelti masinę paniką.
Nematomas manipuliacijų mechanizmas
Daugumai gyventojų informacinė ataka vis dar asocijuojasi su sudėtingais programišių įsilaužimais, tačiau realybėje viskas vyksta daug paprasčiau. Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės 1016-osios kuopos vadas Donatas Giknius pabrėžia, kad informacinis incidentas bendruomenėje – tai situacija, kai apie miestelį, seniūniją, mokyklą ar kitą svarbų objektą pradedama tikslingai skleisti klaidinanti arba emocijas kurstanti informacija.
Dažniausiai provokacijos prasideda socialiniuose tinkluose, kai po oficialiais pranešimais apie civilinės saugos pratybas, šaulių renginius ar paramą Ukrainai pasipila manipuliaciniai komentarai.
„Tai nebūtinai būna netikras oficialus pranešimas ar įsilaužimas į svetainę. Dažnai viskas atrodo daug paprasčiau: vienas nuomonės formuotojas ar save „žurnalistu“ vadinantis asmuo paskelbia įrašą, jį perima kelios socialinių tinklų grupės, o po oficialiu seniūnijos ar savivaldybės pranešimu staiga atsiranda daug komentarų, kartojančių tą pačią žinutę“, – teigė D. Giknius.
Anot jo, tokiais atvejais problema yra ne tai, kad žmonės turi nuomonę.
„Nuomonę turėti galima ir reikia. Problema prasideda tada, kai žmonių baimė, pyktis ar nepasitikėjimas specialiai kurstomi tam, kad bendruomenė nebesiremtų faktais“, – pridūrė jis.
Teisiniu ir saugumo požiūriu vertinamas ne tik žinutės melagingumas, bet ir jos siekiamas poveikis: noras supriešinti gyventojus, sumažinti pasitikėjimą vietos valdžia bei sukurti nuolatinį nesaugumo jausmą.
Trys pavojaus ženklai: kaip atpažinti puolimą?
Kiekvienas miestelio ar seniūnijos gyventojas gali tapti pirmąja gynybos linija, jei sugebės laiku pastebėti kryptingos atakos požymius. D. Giknius išskyrė tris esminius signalus.
Pirmasis – masinis žinutės kartojimas ir eskalacija. Skirtingos paskyros po oficialiais įstaigų pranešimais staiga pradeda kartoti tą pačią mintį: „valdžia slepia“, „viskas pavogta“, „mus paliks likimo valiai“.
Ekspertas teigia: „Reikėtų atkreipti dėmesį į eskalaciją kaip į požymį: labai akivaizdžiai atsiranda daug pasisakančių, palaikančių turinį, emocinę įkrovą ir kryptį. Jeigu nėra eskalacijos, nėra ir atakos. Be eskalacijos tai tik šiaip nevykęs bandymas.“
Antrasis – spaudimas per stiprias emocijas. Tekstai tyčia programuojami taip, kad sukeltų staigų pyktį ar baimę. Nusitaikoma į bazines žmogaus reikmes – sveikatą, gyvybę bei turto apsaugą. Naudojami gąsdinimai („jie kviečia karą“, „nori, kad visi mirtume“) ir raginimai veikti impulsyviai („dalinkitės, kol neištrynė“).
Trečiasis – oficialių šaltinių diskreditavimas. Atakos organizatoriai siekia iš anksto įteigti, kad „visi meluoja“ ir institucijomis pasitikėti negalima, taip įstumdami žmones į nepatikrinamų gandų erdvę.
Regionų pažeidžiamumas ir dirbtinio intelekto grėsmė
Regionuose vykdomos dezinformacijos formos tampa vis agresyvesnės ir sunkiau atpažįstamos. Šiandien viena pavojingiausių tendencijų – dirbtiniu intelektu sustiprinta dezinformacija.
Naudojant „Deepfake“ technologiją, sėkmingai klastojami gerai bendruomenei pažįstamų lyderių – merų, seniūnų ar policijos vadovų – balsai bei veidai. Toks netikras vaizdo įrašas gali pranešti apie išgalvotą ekologinę nelaimę, sugriautą infrastruktūrą ar užterštą vandenį. Kadangi vietos vadovus žmonės pažįsta ir jais pasitiki, kyla rizika žaibiškai patikėti melu.
Taip pat kuriami netikri naujienų portalai, vizualiai identiški vietinei žiniasklaidai, kur tarp realių naujienų įmaišomi tikrovės neatitinkantys pranešimai. Dirbtinis intelektas leidžia užpuolikams akimirksniu parašyti dešimtis skirtingai atrodančių komentarų ar ilgų, netikrų analizių, kurios kursto baimę ir nepasitikėjimą valdžia bei kaimynais.
Vadovų „namų darbai“ iki krizės
Siekdami, kad bendruomenė krizės metu nesubyrėtų, seniūnai, pirmininkai ir įstaigų vadovai saugumo namų darbus privalo atlikti dar iki incidento.
Lietuvos šaulių sąjungos strateginės komunikacijos kuopos „Lapės“ šaulė Jolita Mažeikienė rekomendavo atlikti aiškius penkis žingsnius.
Pirmas darbas – turėti aiškų veiksmų planą: kas priima sprendimus, kas komunikuoja, kas susisiekia su savivaldybe, policija, Nacionaliniu kibernetinio saugumo centru (NKSC) ar kitomis institucijomis. Per krizę nebeturi kilti klausimo: kas dabar atsakingas?
Antras darbas – pasiruošti alternatyvius komunikacijos kanalus. Reikia iš anksto žinoti, kur informacija bus skelbiama, jei neveiks seniūnijos svetainė, „Facebook“ puslapis ar kitas pagrindinis kanalas. Taip pat verta turėti patikimų bendruomenės žmonių sąrašą, kurie prireikus galėtų padėti paskleisti oficialią informaciją.
Trečias darbas – sutvarkyti techninį saugumą: naudoti stiprius slaptažodžius, dviejų žingsnių autentifikavimą, riboti administratorių skaičių, reguliariai peržiūrėti, kas turi prieigą prie paskyrų, ir turėti atsarginį administratorių.
Ketvirtas darbas – iš anksto pasiruošti pagrindines žinutes. Pavyzdžiui: „situacija žinoma“, „informacija tikrinama“, „oficialūs atnaujinimai bus skelbiami čia“, „neplatinkite nepatikrintos informacijos“. Tokie šablonai padeda reaguoti greičiau ir ramiau.
Penktas darbas – ugdyti bendruomenės informacinį atsparumą. Žmonės turi žinoti, kur ieškoti patikimos informacijos, kaip atpažinti įtartinus pranešimus ir kam pranešti apie galimą incidentą. Kuo daugiau aiškumo iki krizės, tuo mažiau panikos krizės metu.
Ką daryti paprastam gyventojui?
Susidūręs su provokuojančia melagiena vietinėje „Facebook“ grupėje ar kitoje skaitmeninėje erdvėje, kiekvienas bendruomenės narys gali tapti svarbia gynybinės grandies dalimi. Tam reikalingas ne techninis pasiruošimas, o pilietiškas ir sąmoningas elgesys.
Pirmiausia, pastebėjus tikslingai platinamą melą, svarbu nedelsiant informuoti nukentėjusiąją pusę – seniūniją, mokyklą, savivaldybę ar kitą įstaigą, kurios vardu bandoma manipuliuoti. Taip pat verta išnaudoti ir pačių socialinių tinklų technines galimybes, pažymint klaidinantį įrašą mygtuku „Pranešti apie įrašą“. Kaip pabrėžė J. Mažeikienė, reaguoti reikėtų teisiškai ir atsakingai: „Svarbu ne tik pranešti, bet ir neplatinti įtartino turinio toliau – geriau perduoti informaciją atsakingiems asmenims ir laukti oficialaus patvirtinimo.“
Antras žingsnis reikalauja emocinio susilaikymo – būtina neįsitraukti į emocingas diskusijas komentarų skiltyje. Karšti ginčai su provokatoriais neduoda jokios naudos, o socialinių tinklų algoritmai tokį aktyvumą vertina kaip vartotojų susidomėjimą. Ekspertė teigė, kad nereikėtų kovoti su botais ar bandyti „laimėti“ komentarų skiltyje, nes „tokios diskusijos dažnai tik padidina priešiško turinio sklaidą“. Nedidelėse vietinėse grupėse visiškai pakanka vieno ramaus, patikrintais faktais grįsto komentaro, tačiau geriausia – apskritai nedidinti įrašo populiarumo.
Galiausiai esminis saugumo principas yra griežtas asmeninės informacijos higienos laikymasis. Negalima dalytis nepatikrinta informacija, ekrano nuotraukomis, gandais ar emocingais vertinimais, net ir norint išreikšti pasipiktinimą.
„Informacinio incidento metu kiekvienas pasidalijimas gali padidinti klaidinančios žinutės matomumą ir sukelti dar daugiau sąmyšio“, – įspėjo J. Mažeikienė, ragindama kiekvieną gyventoją prieš spaudžiant mygtuką „Dalintis“ gerai apgalvoti savo veiksmus: „Prieš reaguojant verta sustoti ir savęs paklausti: ar mano veiksmas padeda valdyti situaciją ir nuraminti žmones, ar tik kursto emocijas ir paniką?“
Karolina BALČIŪNAITĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
