Puokalbie dalyvaun Kamilė ir Gytė. Abėdvė Seduos gimnazistės. Kamilė – abiturijėntė, vo Gytė – vėnioulėktuokė.
Abėdvė gėrdo šnekontėis žemaitėškaa. Abėdvėm uždoudo beveik tus patius klausėmus.
– Kumet i su kou nešnekat žemaitėškaa?
GYTĖ: Iš tėkra, žemaitėškaa šnekietė pradiejau tik po pradėniu klasiu, gal i da vieliau, nors abodo mona i tievaa šeimuo šnek žemaitėškaa. Teep nutėka dėltuo, ka mona vyresnė sesou, būdama vaaks, dėdelee ėlgaa vėsaa nešnekiejė, i mamaa kažėn kas patarė muokytė anou bėndrėnės kalbuos. Kaap išmokėna sieseri, teep išmokėna i muni. „Prasilaužiau“ tiktaas vyresnies klasies. Užtat daba šnekietė tarmėškaa mon daug maluoniau, ypač tumet, ka pašnekuovs irgi šnek žemaitėškaa, iš karta jauto, ka tarp mūsa yr kažėn kas bėndra.
KAMILĖ: Aš žemaitėškaa šneko beveik visumet. Muni dėdėlee sunkee priverstė šnekietė literatūrėškaa. Netgi per pamuokas šneko žemaitėškaa, netgi išvažiavusi kor nuors, kor jaunyms nešnek žemaitėškaa – aš vės tėik šneko teep, kaap i priklausa – žemaitėškaa. Literatūrėškaa šneko tik su žmuonym, katrėi tėkraa nesupront žemaitiu kalbuos.
Bet galiečiuo ne vėina pavyzdi vardyntė, kumet šnekiejau žemaitėškaa, vo žmuonis, bovė aplynkou monės, klausies ausis ištėmpė ir paskou prašė vėskūn išverstė. Dažnaa nutynk teep, kad pamėršto, ka monės kėtamė miestė gal nesuprastė, arba bėnt jau apsimestė, kad nesupront, ta kartaas kokiuo kriautuvie ar kavinie tenk palaužytė lėižuvi ir monei. Vo būdama Seduo literatūrėškaa šneko tik vesdama kai kurius rėnginius ar dalyvaudama konferėncijuos ir pristatydama sava darbus, dar lietuviu kalbuos pamokuos.
– Ar toret giminiū, draugū Mažeikiūs? Kaap tarp savės šnekaties?
KAMILĖ: Aš Mažeikiūs toro kelės draugės, vo pažystamu tai nemažaa. Su bet kuokio žmogo iš Mažeikiu šnekous žemaitėškaa. Nuoro paminietė dvė sava draugės iš Mažeikiu, su katruom dėdlee geraa sūtaro. Vėina iš tū draugiu, atvažiavusi i Seda, arba ka šeep susitynkaam Mažeikiūs, i pati šnek su monėm žemaitėškaa, i sava šeimuo šnek žemaitėškaa, i su buočees Seduo žemaitėškaa šnekaas. Ka aš anuos paklausiau, kaap ana šnek su draugaas, atsakė, kad mažeikietėškaa, vo dėlkuo, teep ir lėka neaiško. Aš tai galvuojo, kad čė bunduos jausmos.
Vo kėta mona draugė nikumet su monėm žemaitėškaa nešnek, nors aš vėsa laika su ana šnekous žemaitėškaa, da i anou pamuokau. Ka paklausiau, dėlkuo nešnek žemaitėškaa, nors i pati yr gyvenusi Seduo, ana mon atsaka, ka bėjė kū nuors neteep pasakytė. Ta draugė numūs irgi šnek mažeikietiškaa, nors anuos mama – žemaitėškaa.
GYTĖ: Mažeikiūs toro i giminiū, i draugū. Su giminiem šneko žemaitėškaa, nes anėi patis sedėškee i muni poikee supront. Su taas draugaas, katrei šnek žemaitėškaa, aš irgi šneko tarmėškaa, bet su taas, katrėi tuo nemuok, šneko bėndrėnė kalbo. Nežėnau a dėl tuo, ka nenuoro, ka anėi jaustomes nejaukee, a dėl tuo, ka pati jautous nejaukee, ka anėi monės nesupront…
– Jug žėnuot, kad 2013 metaa Lietuvuo skelbamė tarmiū metaas? Kuoks jūsa puožiūris i tarmės? Ar esat gėrdiejuses dzūkėškaa, aukštaitėškaa ar suvalkietėškaa šnekontiū žmoniū?
GYTĖ: Mona puožiūris i tarmės vėsumet tiktaa teigams. Kėtū tarmiū eso girdiejusi. Vėsas anuos mon atruoda kažkou ypatingas. Žmuonis, katrėi šnek tarmėškaa, atruoda kažkou ypatingi, išskėrtėnesnė, vertė pagarbuos.
KAMILĖ: Ka 2013 metaa būs tarmiu metaa, žėnau, bet negalvuojo, kad tik per tarmiū metus reek šnekietėis tarmėškaa. Tarmie paruoda ne tik žmogaus išskėrtėnoma, bet i mūsa kalbuos gruoži, savitoma, gyvybingoma – vo tas yr dėdlee svarbo.
Eso gėrdiejosi suvalkietėškaa šnekontiū žmoniū. Aš ka šneko su vėino draugė suvalkietė (pati su ana šnekous žemaitėškaa), atkreipo diemesi i anuos žuodius i mėgėno lygyntė su žemaitiū tarme. Kėik daug skėrtumu! Kaap gaal skėrtėis žmuoniū kalba (t. y. tarmie) tuo pačiuo mažuo Lietovelie!
– Suvalkietee ir par televizuorio ar radėjė šnekiedamė tonkee šnek sava tarmė – pavyzdžiou „Mokėnokės“ dabar jau gal studėntės. Nors iš anū irgi pasišaipa. Ar jūsa ausėi yr graži žemaitiu tarmie? Ar ana tynk švelnyms žuodeems sakytė? (Atsimynkėt, kaap tonkee sakuom – ronkelės, kuojelės…)
KAMILĖ: Mona ausėi žemaitiū tarmie yra dėdlee graži. Nežinau, a teep yr dėltuo, ka pati eso žemaitė, a dėltuo, ka teep iš tėkrūju ir yr. Daug žmoniū saka, ka žemaitiū kalba esūnti grubi ir netynkunti sakytė mažybėneems, švelnyms žuodeems. Bet aš galvuojo kėteep. Žemaitėškaa sakuomė švelnė žodelee poikee tynk pameilikoutė, švelnee kūn nuors pasakytė. Kaap gal negražee skumbietė: vabalielis, Pondeivielis, muotrėškelė…
GYTĖ: Aiško, ka žemaitiu tarmie mon graži, visyms žmuonyms anū patiū kalba graži (jug nešnekiesi, je patem nepatėks). Bet dėl meiliū žuodiu sakyma žemaitėškaa abejuojo, nes vės dėltuo mon atruoda, ka pats mūsa tarmies skumbesys, ka i kėik švelniū žuodiu nauduotomem, yr gana grobos, dėl tuo meilė žuodee sakuomė žemaitėškaa mon skomb šėik teik joukynga.
– Kaap atruoda, ar jūsa vakaa dar mokies žemaitėškaa? Kuoki yr prasmie išlaikytė sauguotė tievū kalba, jug be tuo poikiausee gali gyventė?
GYTĖ: Noriečiuo, ka i mona vakaa šnekietom žemaitėškaa, bet ka teep būs, neso tėkra, jug i mon patee tonkee yr sunkee atsilaikytė aplinkuos, katruo, reek pripažintė, tarmės nykst, ytakaa. Geraa, je gyvenso Žemaitijuo i mona vakaa galies kėkvėina dėina girdietė tou šneka, bet je atsidorsio tėn, kor žemaitėškaa šnekont mona vakaa girdies tik muni vėina, galvuojo, tuo neužteks tam, ka vakaa tou tarmė perymtom.
KAMILĖ: Mona vakaa žemaitėškaa tėkraa mokies, ar anėi gyventom suostinie, ar anėi gyventom užsienie. Aš eso žemaitė, i mona vakaa būs žemaitee, kap ka bova ir mona tievaa, i mona buočee, i pruobočee… Žinau, ka gal būtė sunkee vaakus išmuokytė tarmėškaa šnekietė, je aplynkou negirdies nieka teep šnekont, bet aš tėkraa stėngsous kėik begaliedama.
Vo tievū kalba išlaikytė reek dėltuo, ka neprarastumi ryšė su tėvaas, su buočees. Jug a begal būtė kas bjauriau i juokingiau, ka vakaa su tievaas ir buočees skirtynguom kalbuom rokoujees…
– Ar žmuogaus kalba yr anuo savigarbas, anuo kultūras dalės? Jug je ėlgaa nesiprausės vaakščiuosi, vėsė jouksės, vo ka bjauree šneki ar joukas kas?
KAMILĖ: Žmuogaus kalba ne tik anuo savigarbas i kultūras dalės, bet ir patė žmuogaus paveikslos. Kėkvėins žmuogos, katras gerb savi, vėsumet turietom sava kalba užlaikyte kaap drabuži. Jug je porvėnaas drabožees vaakščiuoji – ne kaap priš žmuonis atruodaa. Aš tai tonkee pasijouko (bėnt širdie) iš žmoniū, katrėi bjauree šnek i nesupront, kaap tas joukyngaa ir nepoikee atruoda.
GYTĖ: Mūsa kalba, kuokė ana bebūtom, tarmėška a bėndrėnė, yr mūsa patiū atspindys, jug i patarlie yr „Kas galvuo, tas i unt lėižovė“. Je mūsa kalba bjauri, galem sakytė, ka i mes patis ne kou poikesnė… Kėkvėins savi gerbuntis turietom gerbtė i sava kalba, sava tarmė, jug tas yr anuo kultūras, tas yr anuo patėis dalės. Je mes patis savės negerbam, kuo jau besitikietė, ka kas nuors kėts mumis gerbs.
– Diekou už pasirokavėma.
