Doc. dr. Juozas Pabrėža sudomino mažeikiškius lietuvių kalbos tarmių gausumu ir įvairove. Jono STRAZDAUSKO nuotr.
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje pasirašyta bendradarbiavimo sutartis tarp Mažeikių rajono savivaldybės ir Šiaulių universiteto.
Didelio gimnazistų ir mokytojų dėmesio susilaukė Šiaulių universiteto docento dr. Juozo Pabrėžos paskaita apie Lietuvos tarmes.
Sutiko daug savo studentų
Sutartį iš Mažeikių pusės pasirašė Savivaldybės merą pavaduojanti vicemerė Sigutė Bernotienė, Šiaulių universitetui atstovavo rektorius Donatas Jurgaitis.
Abi pusės įsipareigojo bendradarbiauti vykdant projektus, kviesti vieni kitus į renginius, konkursus, keistis informacija.
Doc. J. Pabrėža sakė jaučiantis didelę garbę būti su mažeikiškiais dėl dviejų priežasčių: visų pirma dėl pasirašytos bendradarbiavimo sutarties, o sutartį su rektoriumi pasirašė taip pat Šiaulių universiteto auklėtinė, jį lydintis Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Saulius Šiurys – buvęs docento studentas, reikalų su juo yra turėjusi ir gimnazijos direktorė Asta Žukauskienė.
„Šioje salėje aš matau labai brangių akių – mano buvusių tikrų studentų. Šioje salėje yra ir dvi mano buvusios pirmosios studentės Laima ir Onutė (dabar jos yra gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos – V. M.). Man iš tikrųjų, netuščiažodžiaujant, tas pirmas kursas yra pats brangiausias. Pirmą kartą įžengiau į auditoriją drebėdamas ir galvodamas, kaip jie mane priims. Ir štai dabar tokie prisiminimai atvažiavus į šią gimnaziją…“ – sakė J. Pabrėža.
Kalba – kultūros dalis
Svečias priminė: šiandien yra vasario 21-oji (renginys vyko ketvirtadienį – aut. past.). Prieš keturiolika metų – 1999-aisiais – Jungtinės Tautos tą dieną paskelbė Tarptautine gimtosios kalbos diena.
„Koks sutapimas: jūsų šventė, sutarties pasirašymas ir Tarptautinė gimtosios tarmės diena. Ir dar ne viskas! Praėjusių metų pabaigoje mūsų Respublikos Seimas pirmą kartą Lietuvos istorijoje 2013 metus paskelbė Tarmių metais. Ir todėl šiemet vienintelis kartas, nes daugiau turbūt to nebuvo ir nebus, kai vasario 21-oji yra švenčiama kaip gimtosios kalbos ir kaip tarmių diena. Ir man tikrai atrodo, kad jūs sutiksit, jog gimtoji tarmė yra kaip gimtoji kalba“, – teigė J. Pabrėža.
Pradėdamas pasakojimą apie tarmes, svečias sakė, kad gimtoji tarmė, gimtoji kalba yra kiekvienos tautos kultūros dalis, viso buvimo pamatų pamatas, o žemaičiai pasakytų – kertinis kūlis. Ir kiek mes tų gimtųjų tarmių ar kalbų turim, tiek yra stipri Lietuva.
Valstybėlės valstybėse
Lietuva ypač gali pasididžiuoti tuo, kad toks nedidelis kraštas turi tiek daug ir skirtingų kalbų ir tarmių, – akcentavo svečias. Ir tas kalbų skirtingumas yra vienas unikaliausių pasaulyje atvejų. Kiek tas daug, kiek tų tarmių Lietuvoje – nelengvas klausimas. Tarmių žemėlapyje skirtingomis spalvomis pažymėta keturiolika plotų su atskiromis sienomis, teritorijomis.
„Kitaip sakant, keturiolika mažų valstybėlių vienoje nedidelėje Lietuvos valstybėje. Bet tai ne viskas. Ir aš būčiau neteisus, sakydamas, kad Lietuvoje yra keturiolika stambių tarmių. Tuose plotuose su aiškiomis sienomis dar yra daugybė potarmių, šnektų, šnektelių, kurias suskaičiuoti ne taip paprasta“, – kalbėjo J. Pabrėža.
Apie tai dar 1876 metais labai gražiai rašęs Antanas Baranauskas: „Lietuviškosios tarmės lygiai kaip didžiosios medžių šakos šakojasi į smulkesnes, į dar mažesnes taip, kad kone kiekviena parapija turi vis kitonišką savąją ištarmę“.
Jauniems žmonėms gal nedaug ką sako žodis „parapija“, bet jų Lietuvoje senųjų susiskirstymų būdu yra ne keturiolika, ne dvidešimt kelios, o per šimtą.
„Pagal Baranauską, galėtume sakyti, kad Lietuvoje yra labai daug šnektų ir šnektelių“, – sakė kalbininkas.
Tarmės – skirtingos
Pasak J. Pabrėžos, po A. Baranausko ne vienas mokslininkas, ne vienas kalbininkas dar ir dabar atseka, kad daugelio tarmių, šnektų ribos sutampa su senųjų parapijų ribomis.
A. Baranauskas, daug tų dalykų netyrinėjęs, intuityviai jautė, kad tai yra tiesa.
Kaip įrodyti, kad mūsų tarmės yra ypač skirtingos? Tai galima padaryti ir moksliniu, ir praktiniu būdu. Mokslinis įrodymas yra labai paprastas: nieko nebestebina pasakymas, kad mūsų lietuviškosios tarmės labiau skiriasi nei kai kurių atskirų tautų atskiros kalbos. Pavyzdžiui, mūsų žemaičių ir aukštaičių kalbos tikrai labiau skiriasi nei rytinių slavų – rusų, ukrainiečių, baltarusių, nei pietinių slavų – kroatų, makedonų, slovėnų, negu estų ar suomių kalbos, negu olandų ir šiaurinių vokiečių kalbos…
„Galėčiau tą sąrašą tęsti, bet matot, kiek tautų, kiek kraštų – ir kur kas didesnių, kurių kalbos mažiau skiriasi negu mūsų lietuviškosios tarmės“, – pažymėjo svečias.
Žemaičiai ir aukštaičiai nesusišneka
Kaip praktinį įrodymą apie tarmių skirtybes, J. Pabrėža pateikia situaciją, kai į Lietuvos vidurį – Kėdainius atvedami keturi senukai, kalbantys savo gimtąja tarme.
Vienas – žemaitis „iš Skouda“, kitas – dzūkelis iš Varėnos, dar paimkime šiaurinį aukštaitį iš Joniškio ar Žagarės ir rytietį „iš pa Utenas“.
„Uždarykim tuos senukus į vieną kambarį ir ateikim po kokių trijų keturių parų. Kokį mes vaizdelį rasim? Ar jie bus pasikalbėję, susidraugavę, ar gerokai pasipykę? Pasipykę bus, nes iš esmės jie negali susikalbėti ir lengvai bendrauti dėl skirtingų tarmių“, – tikino J. Pabrėža.
Dar vieną gyvą pavyzdį, kurį patyrė pats, svečias papasakojo apie jų tarmių tyrimo ekspediciją mūsų rajone – Pikeliuose.
Vietiniai žemaičiai pradėjo sakyti, kad perkirtus Latvijos sieną yra du kaimai – Pampaliai ir Kursišiai, kuriuose senieji gyventojai kalba žemaitiškai. Pasirodo, iš tiesų, ten dar išlikusi graži šiaurės žemaičių tarmė.
Pabendravus paaiškėjo, kad tie žmonės mato kelias Lietuvos televizijos programas, bet pasirodo, kad tie Latvijos žemaičiai jų nežiūri dėl to, kad nesupranta lietuvių bendrinės kalbos.
„Tie žmonės gyvena lyg kokioje izoliacijoje, jie neturi jokio ryšio su lietuvių kalba nei per mokyklą, nei per spaudą ar kitas viešąsias priemones. Tad štai įrodymas, kokia skirtinga žemaičių kalba su bendrine kalba, kuri kilusi ir vakarų Aukštaitijos – Griškabūdžio, Kudirkos Naumiesčio, Šakių. Atrodo, kiek čia toli ta bendrinė kalba ir šiaurės žemaičiai – ranka paduodama, bet jie nesupranta. Štai kaip trumpai įrodžiau, kad tarmės labai skiriasi“, – teigė J. Pabrėža.
