Kalbininko duktė ir sūnus ištikimi gimtam kraštui

Pavasarį Savivaldybės viešojoje bibliotekoje vykęs vakaras „Mudu 2, kalbininko vaikai“, kuriame dalyvavo Violeta Šoblinskaitė ir Valdemaras Šoblinskas, buvo skirtas pagerbti jų tėvelio atminimą,
pasidalyti prisiminimais apie jį ir vaikystės dienas Mažeikių krašte.

Mūsų kraštietis kalbininkas Adomas Šoblinskas šiemet švęstų savo devyniasdešimtmetį, o išėjo nė šešiasdešimties nesulaukęs. Jo vaikai Violeta ir Valdemaras, minėdami tėvo sukaktuves, kas penkerius metus atvažiuoja į gimtą Mažeikių kraštą, kaskart atveždami ir savo kūrybos naujienų.
Šiemet poetė, rašytoja ir vertėja Violeta Šoblinskaitė-Aleksa mažeikiškiams pristatė naują poezijos knygą „Vaivorų ribėjimas“, o Valdemaras – fotografijų parodą „Kol paukščiai sugrįš“.
Po susitikimo Mažeikių viešojoje bibliotekoje kalbamės apie šeimą, tėvą ir jų pačių sugalvotą tradiciją.

– Kaip gimė ta tradicija – vis atvažiuoti į Mažeikius ir atvežti dovanų tiems, kuriems rūpi istorija, kūryba, menas? Kaip ją išlaikote, kai esate įvairių darbų sūkuryje?
Violeta: Meilė kalta. Meilė Tėtei ir tėvonijai. Juk ir mudu abu iš čia – iš tų takų, keliukų, krūmynų, pušynų ir kūlynų. Iš aitriai kvepiančių kmynų Nausodės pievose, iš birželio žemuogių… Iš kapų, kuriuose – kaip kad Grūstėje prie kapinių vartų parašyta, – amžiams atgulė „didžiausi mūsų turtai“. Jaučiamės įsipareigoję šiam Žemės pakraščiui – ir Mažeikiams, ir Tirkšliams, ir Sedai. Pasiilgstame ne vien artimų žmonių, kurie, bent jau mano galva, yra laimingiausi pasaulyje, nes gyvena, kur gimė ir augo… Kai važiuoju į Žemaitiją, mano kraujas ima kitaip pulsuoti, o gomurys net skonėjasi gimtosios kalbos saldumu, tėvų ir senelių intonacijomis.

Valdemaras: Pagrindinė iniciatorė visų bendrų renginių (o tokių derinių, jungiančių poeziją ir fotografijos meną, turėjome ne vieną ir ne du) yra sesė. Jai dėkui ir už tai, kad pavyko atkurti santykius su Tėvelio giminaičiais. Mudviejų šaknys ne kur kitur, bet Žemaitijoje, tai gal natūralu kaskart sugrįžti į ten, kur tau atsiliepia protėvių dvasia. Ir nors man artimesni Tirkšliai, kuriuose prabėgo pirmieji ketveri gyvenimo metukai, susitikimas su žemaičiais visada smagus ir mielas. Tirkšliuose gyveno ir palaidota mano krikštamotė, čia – šaunūs pusbrolio Arvydo su žmona Laimute namai… Prisiminti, iš kur esi kilęs, manau, labai svarbu.

– Jūs abu – kultūros žmonės. Tai – ir tėvelio įtaka? Kokia apskritai ta įtaka buvo Jūsų šeimoje – koks balansas tarp prievolių ir asmeninių pasirinkimų?
Violeta: Kol rimtai neįsitraukė į kalbos mokslus, Tėtė, kaip ir daugelis, beje, to meto jaunuomenės, eiliavo, mokėjo rašyti straipsnius, juk dirbo laikraštyje, labai mėgo fotografuoti… Fotografija patraukė Valdemarą, žodžio kūryba – mane, nors kurį laiką bandžiau mokytis piešti, tapyti… Supratau, kad žodis man pasiduoda lengviau negu spalva, stojau mokytis vokiečių kalbos ir literatūros. Ne todėl, kad šią filologiją ketino studijuoti Tėtė, pati norėjau. O gal buvau lengvai lyg krepštelėjimu pastūmėta norėti. Geri tėvai be kokių ypatingų spūsčiojimų perduoda vaikams patirtis, pomėgius. Kai augi tarp knygų, tarp didžios jų gausybės, lyg ir savaime įkniumbi skaityti, įsiskaitai, o įsiskaitęs jau nebetveri be to kitokio, netikėto, daugybę prasmių ir suvokimų atveriančio pasaulio. Jeigu būtume augę muzikanto šeimoje, gal dabar kokią fleitą pūstume ar akordeoną virkdytume… O augome mokslininko namuose, be to, sovietmečiu… Skaitymas leisdavo pabėgti nuo realijų, bent mintimis kirsti valstybių sienas, grįžti į praeitį ar nusitrenkti ateitin.

Valdemaras: Mano giliu įsitikinimu, žmogaus požiūrį į gyvenimą ir aplinką, jo akiračio platumą bei pomėgių spektrą didžia dalimi nulemia išsilavinimas. Mūsų Tėtė buvo pirmasis giminėje, įgijęs aukštojo mokslo diplomą, tapęs mokslininku, tyrinėjančiu lietuvių kalbos disciplinas, buvo žmogus, gebantis savo mokslines idėjas ne tik sklandžiai išdėstyti žodžiu, bet ir išguldyti popieriuje. Tėvelio gyvenimas buvo pagaulus pavyzdys išsilavinusio, kultūringo ir apsiskaičiusio žmogaus, darančio svarią įtaką visai aplinkai. Tėtė buvo Mokytojas iš prigimties, kuris paaiškins, įtikins, padės protingai pasirinkti ir patars sunkiu gyvenimo momentu. Tą jo įtaką patyriau aš pats, apie tai liudijo (renkant medžiagą knygai apie Tėtę) kalbinti jo mokiniai ir studentai. Tėtė buvo labai geras, jautrus ir empatiškas žmogus.

– Įsiminiau, kaip Valdemaras per susitikimą pasakė: gyvenimas su tėvu ir be tėvo. Kaip tas gyvenimas pasikeitė, kai jo netekote?
Valdemaras: Aš net matematine prasme savo gyvenimą galiu skaidyti į dvi beveik lygias dalis: 30 metų su Tėčiu ir trisdešimt dveji – jau be jo. Netektis visados skaudi ir baugi, tačiau, tik išgyvenęs ją, jau praėjus kuriam laikui, pradedi suvokti, kiek svarbus ir įtakingas buvo šis žmogus tavo gyvenime.

Tėvelio netekau jau sukūręs šeimą, susilaukęs dviejų sūnų, gyvendamas savarankišką gyvenimą. Šiandieną turiu pripažinti, jog būdamas tokio amžiaus daugelį dalykų suvokiau per daug paprastai, jeigu ne paviršutiniškai ar net primityviai. Tėvelio išėjimas sutapo su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpiu, visuomenine euforija bei kardinaliais ekonominiais ir socialiniais pokyčiais. Klausimų buvo žymiai daugiau negu atsakymų, o žmogaus, su kuriuo galėtum atvirai pasikalbėti ir pasitarti, šalia jau nebebuvo. Iki tol viskas atrodė labai paprasta: nežinai, abejoji, reikia pagalbos? Kreipiesi į Tėtę!

Prieš keletą metų kalbininko vaikai Violeta ir Valdemaras išleido puikią tėvo atminimui skirtą knygą „Tėtė: kalbininkas Adomas Šoblinskas“.

Violeta: Pritariu Valdemarui šimtu procentų. Tėtė mudviem buvo ne vien autoritetas, kuris net nieko nesakydamas skatina elgtis taip, o ne kitaip. Kai jo netekome, visam laikui dingo dalis kaži ko labai svarbaus. Mes per jauni jį praradome. Juoba kad vienas po kito iškeliavo 3 labai svarbūs: Močiutė, Tėtė, Bočius. Trejos laidotuvės per trejus metus. Nebėra Nausodės, nė Sedos, kur bočeliai apsigyveno po melioracijos… Atrodė, nebėra nieko. Laimė, laikas vis dėlto gydo. Tačiau užgyja, deja, ne viskas.

– Valdemarai, nuėjote Tėtės pėdomis. Kaip tai atsitiko? Ir kur esate „atėjęs“ šiandien?
Valdemaras: Mano profesinis startas buvo netikėtas, drįsiu teigti, net ypatingas. Baigęs studijas ir tapęs diplomuotu istoriku bei muziejininku, visiškai nesiruošiau ir netroškau dirbti pedagoginio darbo. Tačiau ne vien šiandien, bet ir tais laikais su darbais nebuvo labai paprasta, todėl teko sutikti metus laiko pavaduoti į vaiko priežiūros atostogas išėjusią kolegę.

Paklausite: o kuo jau taip ypatingas toks profesinis kelias? Istorijos mokytoju aš pradėjau dirbti toje Vilniaus mokykloje (dabar Barboros Radvilaitės pagrindinė mokykla), kurią pats sėkmingai pabaigiau. Dar daugiau: tapau baigiamosios klasės auklėtoju, mat buvęs jų auklėtojas susikivirčijo su auklėtiniais ir išėjo iš darbo. Sutikite, kad tik ką aukštąją mokyklą pabaigusiam absolventui, neturinčiam jokios patirties ir, atvirai šnekant, stokojančiam motyvacijos dirbti pedagoginį darbą, tai buvo pakankamai rimtas išbandymas. Po šio sėkmingai pasibaigusio eksperimento suvokiau, jog man tai įdomu ir kad galiu būti jauniems žmonėms naudingas.

Vėliau teko mokytojauti Vilniaus Gabijos gimnazijoje, darbuotis Vilniaus miesto Švietimo skyriuje inspektoriumi ir pavaduotoju ugdymui, tapti prodekanu Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete. Šiuo metu esu Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto dėstytojas, dalyvauju įvairiuose edukaciniuose projektuose ir švietimo programose, vedu mokymus pedagogams. Po Pedagogikos fakulteto perkėlimo į Edukologijos universiteto patalpas (Studentų 39) aš vaikštau tais pačiais koridoriais ir dirbu tose pačiose auditorijose, kuriose darbavosi Tėtė.

Mano susidomėjimas menine fotografija taip pat sietinas su Tėte. Jis tam skirdavo nemažą dalį laisvalaikio. O aš esu pristatęs tris personalines fotodarbų parodas. Pirmoji – „Neužsimerk švytėjimui“ (2018) – skirta parodyti rudens spalvų atspindžių grožį. Ekspozicija „Kol paukščiai sugrįš“ (2019) pristato kasdienes Lietuvos paukščių rūšis. Ši paroda eksponuota Vilniuje, Jurbarko krašte, o dabar dar ir Mažeikiuose… Trečioji, pati naujausia, „Liepsnų žaismė“ (2022) kviečia saugiai prisiliesti prie ugnies kuriamų pavidalų ir slėpinių.

– Violeta, vis grįžtate prie poezijos. Gyvenate Veliuonoje, bet Jūsų kūryboje randu žemaitiškų išsireiškimų, žemaitiškos jausenos. O juk atrodytų, visa tai liko toli, buvo seniai…
Violeta: Tai kad aš gimiau ir mirsiu žemaitė. Kitaip nė būti negali. Taip, gyvenau ir Vilniuje, ir Kaune, ir Dzūkijoje… Basčiausi po Paryžių, Visbį, Tbilisį, po daugybę kitų gražiausių pasaulio vietų. Galiausiai „nusėdau“ Veliuonoje. Čia mano namai, mano darbas, mano gyvenimas… O širdis…
Laimė Dievo, tikros tremties nepatyriau, tačiau kai tėveliai persikėlė į Vilnių, dalis manęs liko ten, prie Ventos, Varduvos, Viešetės. Juoksitės, bet man tėviškėje net ir akmenys patys gražiausi. O apie dangų jau nė kalbos nebėr… Niekas nenutolo, niekas niekur nedingo. Jeigu net šuo, net katinas turi atmintį, tai kaip jos gali neturėti žmogus?! Juk taip?
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotr. iš Mažeikių rajono savivaldybės viešosios
bibliotekos archyvo (Janinos Dambrauskaitės)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto