Pernai rudenį Plateliuose vykusioje Telšių regiono tautodailės darbų parodoje-konkurse „Aukso vainikas 2021“ kryždirbystės srityje pirmą vietą pelnė mažeikiškis tautodailininkas, kalvis Egidijus Sinkevičius. Jo, kaip ir kitose tautodailės srityse pirmąsias vietas laimėjusių tautodailininkų, darbai sausio pradžioje buvo eksponuojami respublikinėje parodoje-konkurse Molėtuose.
Mažeikiškis kalvystę vadina savo hobiu ir apie šį pomėgį bei apie savo mokytoją – viekšniškį kalvį Česlovą Pečetauską – kalba su didžiule pagarba ir entuziazmu.
Apsilankymai vaikystės kalvėje
Egidijus prisimena, kad pirmoji jo pažintis su kalve įvyko vaikystėje, kai nuvažiuodavo pas viename iš Telšių rajono kaimų gyvenusį dėdę. Dėdė dirbo kolūkio sandėlininku. Kolūkyje buvo sena, atrodytų, į žemę susmegusi kalvė. Berniukas retkarčiais į ją įsmukdavo pasidairyti, įkvėpti metalo kvapo. Tačiau jokių minčių, kad užėjęs ims į rankas plaktuką ir kažką kals, tikrai nebuvo.
O paskui, jau būdamas suaugęs, pašnekovas nuvažiavo į Viekšnių Molio šventę. Joje darbavosi ir savo amatą renginio lankytojams demonstravo kalvis Č. Pečetauskas.
„Žiūrėjau, žiūrėjau į dirbantį Česlovą… Tada sutikau savo pažįstamą – Kornėlijų Kryžių, dabartinį Viekšnių seniūną. Prasitariau, kad būtų įdomu pabandyti, kas ta kalvystė. Kornėlijus patikino, kad čia nėra jokių problemų, kad gali pasikalbėti su kalviu, pasidomėti, ar galėčiau pas jį išbandyti šį amatą. Na, ir po savaitės Kornėlijus pranešė, kad jei noriu galiu nuvažiuoti pas Česlovą į kalvę“, – prisiminė E. Sinkevičius.
Svarbi pamoka
Mažeikiškis ir nuvažiavo. Kalvio paklaustas, ką moka kalti, atsakė, kad nieko. Klausiamas, ar žino, nuo ko reikėtų pradėti, pripažino, kad ne. Kalvis pasiūlė pabandyti nukalti pasagėlę.
„Pradėjau kalti mažytę, plonytę pasagėlę. Trys kirtimai plaktuku į tą pasagėlę ir visi trys kirtimai į skirtingas vietas, nors iš tikrųjų turėjo būti kitaip. Rankos dega… Baigiantis pirmajam susitikimui Česlovas paklausė: ar patiko, ar atvažiuosiu kitą kartą? Aišku, patiko. Aišku, atvažiavau“, – juokėsi pašnekovas.
Priimti visiškai „žalio“ mokinio nepabūgęs Č. Pečetauskas jam parodė kalvystės pradmenis, o kai matydavo, kad Egidijus kažką daro ne taip kaip reikia, kantriai, taktiškai pakreipdavo tinkama linkme.
„Česlovas man davė tokią labai gerą pamoką: kai sumanai ką nors padaryti, reikia gerai apgalvoti, kaip darysi: tas bus taip, čia įpjauti, čia perlenkti, čia suvirinti… Iš karto turi mąstyti apie eiliškumą, kad paskui nebūtų taip, jog kažką praleidai. Įsivaizduoti galutinį rezultatą, kaip atrodys tavo dirbinys, gali greitai. O paskui, jei nepavyksta taip, kaip įsivaizdavai, galima nusivilti savimi ir visiškai nuleisti rankas“, – kalbėjo mažeikiškis.
Kaskart sužino vis kitokių dalykų
E. Sinkevičius Mažeikiuose dirba buhalteriu. Dažną vakarą, po darbo, jis važiuoja į Viekšniuose esančią savo mokytojo kalvę. Kartais būna, kad, norėdamas užbaigti vieną arba kitą pradėtą dirbinį ar jo detalę, kalvėje mažeikiškis pasilieka iki vidurnakčio, o namo sugrįžta jau kitą dieną. Net ir namiškiai juokaudami paklausia: „Tai kada grįžai – vakar ar šiandien?“
E. Sinkevičiaus pažintis su kalvyste tęsiasi jau 11 metų. Mažeikiškio teigimu, kaskart kaldamas vis kitą dirbinį sužino, patiria vis naujų dalykų apie geležį. O kelių vienodų dirbinių, kad ir labai stengiantis, padaryti neišeina.
„Dažniausia kalviai vis tiek yra „krimtę“ kokius nors su menu susijusius mokslus – kas baigęs Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetą, kas lankęs kokią nors dailės mokyklą. O aš esu buhalteris, man dėl piešimo visą laiką būdavo problemų, bet, kalbant apie metalą, kažkaip sekasi matyti, kas kur tinka, kas netinka“, – mintimis pasidalijo pašnekovas.
Laimėti pirmos vietos nesitikėjo
Egidijus sako, kad turi pasidėjęs savo pačią pirmąją iš metalo nukaltą rožę. Ji netobula. Tačiau įdomu pasižiūrėti, palyginti, kokie „įgūdžiai“ buvo prieš dešimtmetį ir kokie dabar.
Tai, kad pašnekovas eina tinkama linkme, rodo ir jo pasiekimas konkurso-parodos „Aukso vainikas 2021“ Telšių regiono tautodailininkų darbų atrankoje.
Mažeikiškis nesitikėjo, kad jo darbai sulauks tokio gero komisijos įvertinimo ir keliaus į kitą etapą – į parodą Molėtuose. Šis įvertinimas ir viešnagė Molėtuose, galimybė pasižiūrėti, ką daro, ką kuria kitų Lietuvos regionų tautodailininkai, buvo maloni.
Kalvėje svajoti nėra laiko
Pokalbio metu pašnekovas ne kartą akcentavo, kad jam kalvystė yra hobis. Labai malonus, džiuginantis, padedantis „pravėdinti“ galvą po dienos darbų, rūpesčių.
„Nuvažiavai į kalvę, atsistojai prie žaizdro, metalas įkaito – ir nelieka laiko galvoti apie rūpesčius. Pusė minutės – ir metalas atšals, o dar reikia turėti galvoje, kad į žaizdrą dažniausiai įsidedu kelis ruošinius. Kol vieną kalu, kitas kaista. Žodžiu, imi ir dirbi. O jei mąstysi apie pašalinius dalykus, išgirsi, kaip įkaitusi geležis šnypščia, – tik perlaikysi ir ji sudegs.
Būna, žmogus grįžta iš bulviakasio ir sako: „Oi, kaip nusikaliau.“ Kai kalvėje su plaktuku rankose pasidarbuoji tris ar keturias valandas, tai jau esi nusikalęs tikrąja to žodžio prasme. Ir man tai patinka“, – apibendrino E. Sinkevičius.
Reklama: metalo supirkimas
