Karininkas pasirinko rezistencinį kelią

Seimas priėmė rezoliuciją, kurioje išskirtos šiais metais minimos Lietuvai svarbių įvykių ir asmenybių sukaktys. Tarp jų pažymėtos ir vieno iš mūsų kraštiečių, Pietų Lietuvos partizanų srities vado, pulkininko Juozo Vitkaus-Kazimieraičio 125 metų gimimo ir aštuoniasdešimties metų žūties sukaktys.

Pirmame rašinių ciklo apie pulkininką straipsnyje pristatėme kariškio kelią iki 1940 metų. Dabar supažindiname su jo veikla pirmos ir antros sovietinės bei nacistinės okupacijos metu.

Pasislėpė rugių lauke

Sovietų sąjungai 1940 metų birželį į Lietuvą įvedus kariuomenę, 39-erių metų J. Vitkus dirbo Karo mokykloje dėstytoju lektoriumi, o paskutiniais mėnesiais iki jos uždarymo – ir mokyklos vado pavaduotoju. Po kelių mėnesių, rugsėjį, ši Kaune buvusi lietuviška karo mokykla panaikinta, dalis prijungta prie 29-ojo pėstininkų korpuso ir perkelta į Vilnių. J. Vitkus persikėlė į Vilnių, gavo rusišką uniformą ir pagal sovietų statutą pakeistą papulkininkio laipsnį.

Prasidėjus fašistinės Vokietijos puolimui, 1941 metų birželį, mūsų žemietis tarnavo Pabradės-Švenčionėlių poligone. Karo mokykla gavo įsakymą trauktis į Rusijos gilumą, tačiau tai nebuvo J. Vitkaus planuose.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centro, Pulkininko J. Vitkaus-Kazimieraičio atminimo draugijos ir Pulkininko J. Vitkaus inžinerijos bataliono išleistoje Vytauto Vitkaus knygoje „Pulkininkas Kazimieraitis“ (2023 m. išėjo trečias papildytas leidimas) rašoma, kad vokiečių lėktuvų antskrydžio metu kariškis su pulkininku Karoliu Dabulevičiumi atsiskyrė nuo ešelono, pasislėpė rugių lauke, o ešelonas, nesulaukęs grįžtančiųjų, nuvažiavo. Apyaušriu, nusiplėšę nuo uniformų raudonarmiečių ženklus, abu jie pėsti grįžo į Vilnių.

Nuo karybos nesitraukė

Lietuvą okupavus vokiečiams, J. Vitkus iš kariuomenės pasitraukė ir nuo rugpjūčio dirbo Vilniaus miesto savivaldybės butų ir nekilnojamojo turto skyriaus viršininku.

„Nacistinės okupacijos metu J. Vitkus dalyvavo Lietuvos antinaciniame pasipriešinime: buvo pogrindžio organizacijos „Lietuvių frontas“ Vilniaus štabo narys, kūrė pogrindinę antinacinę bei antikomunistinę karinę organizaciją „Kęstutis“, buvo šios organizacijos Vilniaus apygardos štabo viršininkas, dėstė pogrindinėje karo mokykloje“, – pažymėta jo atminimui pagerbti skirtoje prieš trejus metus Mažeikių muziejuje surengtoje konferencijoje.

Antros sovietinės okupacijos metu pulkininkas J. Vitkus pasirinko Kazimieraičio slapyvardį ir įsitraukė į aktyvią pasipriešinimo kovą Dzūkijos miškuose.

Atliko organizacinį darbą

Jis buvo vienas iš nedaugelio aukščiausio rango Lietuvos kariuomenės karininkų, okupacijos metais pasitraukusių į mišką.

„Tai išskirtinė asmenybė – žmogus, atsidavęs savo tautai, išsilavinęs, vienas iš pavyzdžių, kad partizaniniame judėjime buvo ne tik ūkininkai ar žmonės, bėgę į mišką, bet ir Lietuvos kariuomenės karininkai, kurie nesusitaikė su šalies okupacija, nepasidavė ir tęsė kovą. O ir pats partizaninis judėjimas, 1949 metais aštuonių partizaninio judėjimo vadų pasirašyta Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio deklaracija dėl sovietų okupacijos nepripažinimo pasauliui parodė, kad lietuvių tautos nepavergsi. Nors ši kova prieš gerokai gausesnį priešą buvo nulemta iš pat pradžių, reikia tik didžiuotis tais žmonėmis, kurie ją tęsė, negailėjo gyvybių ir padėjo pamatus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimui“, – apie mūsų kraštietį sakė Mažeikių Generolo Povilo Plechavičiaus 801-osios šaulių kuopos vadas Pranas Trakinis.

Savo partizaninės veiklos metu J. Vitkus-Kazimieraitis nuveikė didelį organizacinį darbą: 1945 m. gegužę įsteigė Dzūkų grupės partizanų štabą, vėliau suformavo Merkio rinktinę, 1945 m. lapkritį įsteigė „A“ apygardą, o 1946 m. balandį buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu bei pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią valstybingumo atkūrimo principus, leido srities laikraštį „Laisvės varpas“.

Tų pačių metų liepos pradžioje susirėmime su sovietine kariuomene Žaliamiškyje netoli Liškiavos buvo sunkiai sužeistas ir po kelių valandų mirė.