Skaitant Vytauto Gedgaudo „Pirmyn arba mirk“
Dr. Dainius VAITIEKŪNAS
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas
Knygos „Pirmyn arba mirk“ sudarytoja doc. dr. Jolanta Mažylė atliko didelį ir prasmingą darbą – atrado ir skaitytojui rūpestingai pateikė įdomius ir vertingus tekstus, nuotraukas: pirmąkart galime skaityti apie Antrąjį pasaulinį karą, matomą lietuvio, Prancūzijos svetimšalių legiono kario, akimis. Jai verta nuoširdžiai padėkoti už atrastą, įprasmintą Vytauto Gedgaudo – kario ir talentingo žurnalisto – gyvenimą. Jos sudarytą knygą sudaro trys tarpusavyje glaudžiai susiję skyriai, kuriuose – V. Gedgaudo tekstai apie Antrojo pasaulinio karo metus: pirmame – jo atsiminimai, antrame – jo 1950–1951 m. straipsniai JAV lietuvių žurnalui „Karys“, trečiame – kiti straipsniai, rašyti karo metais, 1944–1945 m. kitiems JAV lietuvių periodiniams leidiniams: „Naujienos“, „Draugas“, „Dirva“. Kaip matyti, einama nuo vėliau parašytų tekstų į ankstesnius – artėjant prie vis šviežesnių įspūdžių iš mūšio lauko. Tai suteikia unikalią galimybę pajusti atitinkamai stiprėjančias pasakotojo emocijas. Iki šiol nežinoma patirtis palieka stiprų įspūdį labiausiai dėl to, kad ji įdomiai papasakota, ypač įspūdingi pirmame skyriuje pateikti autoriaus atsiminimai iš jo rašytos, bet nebaigtos atsiminimų knygos.
Knygoje pateikti tekstai nuolat lydimi sudarytojos paratekstų: knygą atveria išsami pratarmė, ją praturtina gausūs komentarai ir paaiškinimai, kurie atveria platesnį istorinį kontekstą jau iš šiandienos perspektyvos.
Knyga nėra monotoniška: ji labai įvairi, sudaryta iš nedidelių įvairaus žanro tekstų ir minėtų paratekstų. Ją galima skaityti ne tik nuo pradžios iki pabaigos, bet ir pasirinktinai, šokinėjant (ypač skaitant ne pirmą kartą) – vis po kokią nors dalį iš vienos ar kitos jos vietos – panašiai kaip šiandien skaitomi tekstai socialiniuose tinkluose. Be to, knygą praturtina nuotraukos, iš kurių matai būtent tokio charakterio žmogų, koks iškyla prieš akis skaitant tekstą: orų, pasitikintį savimi, drąsų ir valingą. Šios nuotraukos – nespalvotos, pablukusios, akivaizdžiai liudija laiko tėkmę, patvirtina dokumentinio pasakojimo autentiškumą (ypač dokumentų atvaizdai). Knyga atrodo itin šiuolaikiškai, postmoderniai fragmentuota. Joje esama ne tik chronologijos, bet ir pakartojimų. Skaitant įdomu palyginti, kaip apie panašius ar net tokius pačius įvykius pasakojama keliais skirtingais būdais: atsiminimuose knygai ir straipsniuose periodiniams leidiniams, karo metu ir po karo.
Visos knygos pasakojimo fonas yra grėsmingas – Antrasis pasaulinis karas, nuo pat jo pradžios iki pabaigos, ir atitinkamai – nuo pat V. Gedgaudo įsirašymo į legioną 1939 m. rugsėjį Paryžiuje iki pat šešerių metų tarnybos legione pabaigos. Toks cikliškas judesys iš esmės pasikartoja visuose trijuose knygos skyriuose. Visus knygos tekstus sieja pasikartojančios temos, motyvai, veikėjai, jausenos ir aiški vertybinė laikysena, kuri artima legiono vertybėms, jo kario garbės sampratai, išreikšta šūkiu „Narsa ir disciplina.
Garbė ir ištikimybė“. Pasakotojas – įvykių dalyvis, eilinis kareivis, o vėliau – seržantas, kuris kai kada į karininkus pažvelgia su švelnia ironija, tačiau daug dažniau – pagarbiai, supratingai: kaip į ginklo brolį, žmogų. Jis nuolatos pabrėžia savo, kaip legionieriaus, tapatybę, dažnai kalba visų vaikinų vardu („mes“). Tiesa, tas „mes“ iš pradžių reiškia tik į legioną stojančius tris lietuvius, o vėliau – ir visus kitus legionierius, neišskiriant jų tautybės. V. Gedgaudo tekstai pagrindžia jo paties knygos pradžioje išsakytą mintį, kad „kas tarnavo Legione, tampa paženklintas visam amžiui“ (p. 30). Legioną jis vadina naujovišku vienuolynu, viešbučiu, kuriame maišosi įvairiausių pasaulio kraštų turistai, nauju gyvenimu, nauja tėvyne, žaidėjais, kurie nebijo mirties, kurie azartiškai įsilošę stato viską` ant paskutinės kortos. Straipsniuose pasakotojas kiek kitoks nei atsiminimuose – jis ne tik įvykių dalyvis, bet ir liudininkas, kuris ne visada tiesiogiai dalyvauja pasakojamoje istorijoje. Juose jis pasakoja JAV lietuvių skaitytojams ne tik tai, ką pats pamatė, bet ir tai, ką išgirdo iš kitų legionierių ar perskaitė.
V. Gedgaudas įstojo į legioną, būdamas dvidešimt septynerių, patyręs buriuotojas jūrose, sklandytojas, išbandęs žurnalisto ir rašytojo plunksną, kuri juntama ir šioje knygoje. 1935 m. pasirodė jo pirmas ir vienintelis novelių rinkinys „Aistrų kovos“. Jame jau iš dalies matyti tai, kas ir šioje knygoje: knygoje rašoma apie taikos meto kovas – apie itin stiprias aistras, erotiškų kūnų trauką. Kiekviena novelė – tai vis kita aistringos meilės istorija, kuri baigiasi arba nelaimingai (išsiskyrimu, pasikėsinimu nužudyti ar net mirtimi), arba laimingai – pora kuria bendros ateities planus. Sentimentaliame pasakojime pasitaiko romansams būdingų klišių (pavyzdžiui, novelė „Čigonės aistra“), tačiau tuo pat metu jis pasižymi savitumu dėl ekspresionistinės manieros, paradoksalių jungčių. Pavyzdžiui, Kazio Binkio futuristinio eilėraščio „Vokiškas pavasaris“ maniera parašyta novelės „Žąsys skrenda trikampiu“ pradžia: „Mėnuo, tas senas idiotas, įkliuvęs topolio viršūnėje, ties mokytojos Salomėjos langu, išsižiojo ir atsiduso. Jo plokščias veidas pagelto, kai grabnyčia. Bet neilgam. Naktis tuoj juodą maišą ant galvos užmovė.“ (p. 23). Arba štai toks kitaip binkiškas aprašymas: „Vasara aukštielnika žemėn nugriuvo ir ruduo pro langą tiesia savo šaltą žalvarinę ranką.“ (p. 32). Polinkis į taupius, ekspresyvius, poetiškus aprašymus bei ekspresyvų, fragmentišką, kapotą tarsi stambiais potėpiais dėliojamą pasakojimą matyti ir jo knygos „Pirmyn arba mirk“ tekstuose, meilės tema ir toliau išlieka kaip sudėtinė jo pasakojimo dalis.
V. Gedgaudas yra trumpų tekstų, miniatiūrinių pasakojimų meistras, iš jų jis dėlioja ir savo atsiminimų knygą, o jo atsiminimai (ir dažnai straipsniai spaudai) pasižymi vaizdumu, ekspresija, noveliškumu: įspūdinga tų tekstų pradžia ir dažnai netikėtas pabaigos kirtis, viskas sukasi apie vieną ar kelis įvykius, vos kelias išryškintas detales, daug kas yra susiję kaip gerame eilėraštyje. Jo pasakojime ironija, komiškumas, groteskas derinamas su pakiliu, jausmingu kalbėjimu, o savo svarstymus jis geba pateikti itin koncentruotai – iki aforizmų ir įspūdingų metaforiškų vaizdų. Tai gyvas, įtraukiantis pasakojimas, nes visą laiką jauti pastabų, jautrų, kartais net nervingą stebėtoją, jo išgyvenimus, kai aprašomas pasaulis yra ne tik informacija, bet ir išgyvenimų išraiška.
Atkreipkime dėmesį į kelias poetiškas vietas atsiminimuose. Štai, kaip pradedančio legionieriaus akimis regimas rytas Marselyje, dar tik pakeliui į paskirties vietą Afrikoje, kai labai daug nežinomybės dėl ateities Europoje vis labiau įsisiautėjant nuožmiam karui: „Rūkas blaškosi. Marselio uoste laivų stiebai siūbuoja juodame danguje. Trindamiesi šonu į šoną žvejų valtys monotoniškai girgžda. Dar tylu. Duonkepio vežimas pravažiuodamas palieka šviežios duonos kvapą, tačiau jis po kelių minučių susimaišo su žuvų ir smalos smarve. Štai pradeda atsidarinėti pirmosios kavinės. […] Mes žygiuojame tyloje, ir mūsų batų kaukšėjimas į gatvės akmenis klaikiai skamba ryto tyloje.“ (paryškinta mūsų, p. 41). Įspūdingi taip pat karo pradžios Paryžiaus vaizdai, kurie vaizdžiai atskleidžia to meto atmosferą, susiję su nerimastinga pasakotojo būsena:
„Užgeso reklamų šviesos ir Paryžius paskendo visiškoje tamsoje, Automobiliai su prigesintomis šviesomis slankiojo tyliai, kaip vaiduokliai po kapus. […]
– Pone, baikite gerti kavą, aš turiu uždaryti kavinę ir pasiruošti dar šią naktį išvykti į pulką, – ragina mane kavinės patarnautojas.
Užsimoku ir išeinu į juodą naktį.“ (paryškinta mūsų, p. 34).
Pasakotojas – itin pastabus, gebantis vos keliais žodžiais apibendrinti ištisus įvykius ar išgyvenimus. Jo pasakojama istorija tik patvirtina laiko galią. Pasakojimas įdomus ne tik dėl pasakojamų įvykių, kuriuos jis patyrė, karo ir kelionių kraštutinių, įtemptų situacijų ar egzotiško jų fono (Afrikos peizažai, jūra…), bet ir dėl nuostatos, kad viskas keičiasi, kad permainos atneša netikėtumus, kad niekada nebebus taip, kaip buvę. Jo pasakojimas intriguoja tokiais netikėtais pokyčiais ir nutikimais, kai kartu su kareiviu nežinai, kas tavęs laukia už posūkio, ką atneš nauja diena. Be to, atsiminimuose esama daug veiksmo, judėjimo, kelionių. Jų veikėjas yra keliautojas, nuolat nenustygstantis vietoje, drąsus, valingas, stiprus. Tai netgi tarpais primena šelmių, avantiūrinio, nuotykinio romano siužetą.
Atsiminimų pačioje pabaigoje įrašyti svarstymai apskritai apie gyvenimą, kurie yra patvirtinti paties pasakotojo egzistencine patirtimi, jo prieštaringais išgyvenimais. Kryžiuojasi dvi perspektyvos: iš pasakojamojo laiko perspektyvos esama taikos, civilio gyvenimo ar „laisvės“ ilgesio, džiugesio sugrįžtant į taikų gyvenimą, tačiau iš vėlesnės perspektyvos pasireiškia tam tikras žinojimas, kad ne viskas bus taip, kaip jis ir kiti kariai tikisi, kad ne visos jų svajonės išsipildys:
„Koks keistas gyvenimas! […] Jaučiuos tartum vaikas, kuris džiaugiasi vitrinoje išstatytais žaislais. Kai vaikas prisiartina ir nori žaislą paimti, jo kakta atsimuša į šaltą viliokės vitrinos stiklą. Ir gaila darosi prabėgusių tų dienų, kai buvome tokie laimingi, gyvendami šia diena ir galvodami, kad geriau mirti rytoj negu šiandien.“ (p. 109).
Mišrus knygos pasakojimas paveikus pirmiausia dėl jame įrašytos egzistencinės patirties. Ji vertingesnė už bet kokius kalbinius žaidimus. Knygoje surinkti tekstai skamba aktualiai ne tik dėl šiandieninio karo ir įtampų kupino pasaulio, bet ir todėl, kad atskleidžia orią žmogaus laikyseną nepaisant bet kokių aplinkybių, pasakoja apie kilnų ir stoišką žmogų.
Ką V. Gedgaudas atranda sau įstojęs į legioną? Labai apibendrintai tariant – gyvenimo prasmę absurdiškame karo suirutės ištiktame pasaulyje. Gyvenimo stilių. O mes regime lietuvio europiečio pavyzdį: jis tarnauja ne tik Prancūzijai, bet kartu ir Europai, ir Lietuvai, apie kurios ateitį jis daug galvoja. Jis gina bendražmogiškas vertybes, kurios svarbios visai Europai, yra jos kultūrinis pagrindas.
Vienas iš trijų Paryžiuje karo nuo Lietuvos atkirstų lietuvių taip argumentuoja, kodėl verta įstoti į legioną: „Tai bus tas pats, ar mes kaunamės Lietuvos pusėje, ar Prancūzijos.“
Tai europiečio lietuvio perspektyva – šios knygos ašis.
Reklama: knygos internetu
