Plungės „Saulės“ gimnazijoje apie 20 metų veikia Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos 8-osios rinktinės Plungės 802-osios kuopos jaunųjų šaulių būrys. Šiuo metu jam priklauso 22 gimnazistai. Žygiai, stovyklos, renginiai – tai tik maža dalis jų veiklos. Apie tai, kuo suviliojo šaulių organizacija, kalbėjomės su dvyliktokais Guste Mitkevičiūte ir Justu Žukausku, vienuoliktokais Ervinu Liučvaikiu ir Juliumi Gužausku. Jaunųjų šaulių būrio atsiradimą gimnazijoje inicijavo istorijos ir pilietinio ugdymo mokytojas Vaidotas Račkauskas, jam į pagalbą atėjo mokyklos direktorius Algimantas Budrys. Jų irgi klausėme, kokią žinią bendraamžiams neša jaunieji šauliai.
– Kas pastūmėjo tapti šauliais?
G. Mitkevičiūtė:
– Visada žavėjausi uniforma, tad gal būdama septintokė jau galvojau, kad perėjusi į gimnaziją stosiu į jaunųjų šaulių būrelį. Jį lankiau iki dešimtos klasės. Sulaukusi 18 metų panorau ko nors daugiau. Tapau krašto apsaugos savanore, ja esu beveik metai. Man visada patiko tokia veikla. Ir vaikystėje su berniukais visuomet žaisdavau. Mama stebisi, kad nemergaitiška veikla užsiimu. Beje, kariuomenėje yra daug merginų.
J. Gužauskas:
– Šauliams priklausau penkerius metus. Viskas prasidėjo Medingėnų mokykloje, kai atvažiavo karys savanoris Ričardas Ruškys ir papasakojo apie šaulius. Tiesa, iš pradžių socialinė pedagogė sakė, kad būdami šauliais eisime į žygius, vaikščiosime su žemėlapiais, ir viskas. Tai nuskambėjo labai neįdomiai. Atvažiavo R. Ruškys, nuėjome į privalomas paskaitas, ir iki šiol atsimenu, jog labiausiai užkabino tai, kad, išlaikius keturias pakopas, sulaukus 18 metų būna parašiutininkų kursai. Tai buvo mano svajonė. Pradėjau lankyti. Galvojau, nuvažiuosiu, išsilaikysiu pirmąją pakopą, turėsiu uniformą ir jau būsiu kažko pasiekęs, man to užteks, bet… Pasilikau. Praėjo antra pakopa, trečia, galiausiai ketvirta. Liko tik parašiutininkų kursai. Reikia sulaukti aštuoniolikos.
E. Liučvaikis:
– Mano istorija labai paprasta. Šaulys esu beveik metus. Draugai papasakojo, kokia veikla užsiima jaunieji šauliai: savaitgalinės stovyklos, žygiai… Užsimaniau tapti šauliu tiesiog tam, kad nesėdėčiau namuose. Pirmieji įspūdžiai – puikūs. Stovyklose susirandi daugų, pabendrauji su įvairaus mąstymo žmonėmis.
J. Žukauskas:
– Šauliams priklausau 3–3,5 metų. Esu išlaikęs pirmas dvi pakopas, nes vėlai pradėjau, ir dar plius ta „korona“ nelabai leido aukščiau pakilti. Jau būčiau turėjęs tris pakopas – buvo surinktas kursas, bet išėjo taip, kad buvo atšaukta dėl karantino. Gavau pasiūlymą dėl bazinio šaulių kurso, daviau priesaiką ir tapau šauliu visam gyvenimui. Visada norėjau tapti pasieniečiu. Kadangi turiu krikšto tėvą pasienietį, tai jo pavyzdys ir paskatino. Mokytojas V. Račkauskas papasakojo apie šaulius. Sudomino. Atėjau, užsirašiau, taip ir prasidėjo viskas.
A. Budrys:
– Man norisi ne tik pamokinės, administracinės veiklos, bet ir būti su jaunimu. O atspirties taškas buvo besisteigiantis šaulių skyrius „Saulės“ gimnazijoje. Nusprendžiau Vaidotui ateiti į pagalbą. Galvoju, esu pavaduotojas, bus lengviau, dar Stasys Smilgevičius prisidėjo. Sakau, paraginkim mokinius, nes pavaduotojui labai lengva atkreipti dėmesį. Paskui, kai jau tapau direktoriumi, – dar lengviau. Smagu žygiuose, kelionėse, naktiniuose žygiuose – jaučiu malonumą.
V. Račkauskas:
– Esu pasinėręs į tuos reikalus. Prasidėjo viskas nuo senelio Leono Brežinskio. Kryptį duoda šeima, o kelias yra nueinamas. Senelis yra mano idealas, bandau į jį lygiuotis.
– Ar buvimas šauliu jus pakeitė kaip asmenybes?
J. Gužauskas:
– Manau, kad taip. Mums visada kartodavo, kad vilkėdamas uniformą turi parodyti, jog esi šaulys. Kai eini su civiliais rūbais, tau nėra labai svarbu, ar tu susivėlęs, ar kišenė užtraukta. Kai užsivelki uniformą, pradedi žiūrėti nuo batų iki plaukų, ar viskas tvarkinga.
J. Žukauskas:
– Kažkiek pakeitė, davė tą pliusą: disciplinos, tvarkingumo, pagarbos. Padėjo įveikti baimę išbandyti ką nors naujo.
G. Mitkevičiūtė:
– Velkiesi uniformą ir pats savimi tyliai didžiuojiesi. Būdamas su uniforma negali eiti bet kur ir daryti bet ką. Tu jauti atsakomybę ne tik už save, bet ir už visą kariuomenę. Kariuomenėje mus išmokė, kad turime gerbti žmogų, su uniforma ar be jos.
A. Budrys:
– Vaikai tampa bendruomeniški, parodo ir pamato kitus visai kitokiais žmonėmis. Vienas kitą labiau pažįsta, atsiskleidžia kitaip. Jums gal bus staigmena, bet mokykloje jaunieji šauliai yra pastebimi. Jie išsiskiria iš kitų savo elgesiu. Turbūt tai įaugę į kraują.
– Ne kartą teko girdėti, kad jaunųjų šaulių kuopose daugiau merginų nei vaikinų. Kodėl, jūsų manymu, taip yra? Ir kodėl vaikinai taip bijo privalomosios karinės tarnybos?
J. Gužauskas:
– Mūsų kuopoje daug merginų. Vaikinai gal labiau bijo atsakomybės. Girdėjau pasiteisinimų dėl šaulių būrelio: kas vasarą išvažiuoja į stovyklas, kas krepšinį žaidžia, kas neturi laiko ir pan. Kai papasakoji apie sportą ar parodai vaizdo medžiagą iš stovyklų, kurios yra kokios trečios pakopos, nusipurto: „Ne, ne, aš nenoriu.“ Vaikinai nori linksmybių, šokių, panelių (juokiasi). Daugelis klausia, ar pabuvus šauliu nereiks į kariuomenę. Išgirdę, jog reikės, į šaulius nebenori. O dėl tarnybos, gal gąsdina disciplina, reikalavimai, kad reiks daryti tai, ko tu gal nelabai nori. Gal yra pripratę, jog gali daryti, ką nori, kada nori. O čia taip nebus. Žinoma, daug priklauso ir nuo charakterio.
J. Žukauskas:
– Čia kai būna tokie užkietėję miesto vaikai, kur nė bulvės į rankas nepaims. Galbūt gąsdina, kad reiks pasivolioti purve ir visokie kitokie dalykai.
G. Mitkevičiūtė:
– Pas mus yra vaikinų, kurie bijo privalomosios tarnybos, ir jie, atėję į savanorius, baigę 3 savaičių kursus, ramiai sau sėdi. Bet, aišku, tokius meta lauk, nes juk turi kažkur dalyvauti.
V. Račkauskas:
– Merginos, ko gero, aktyvesnės ir pareigingesnės. Šauliai dalyvauja ir kitoje veikloje. O ten berniukų netrūksta, bet, matyt, šią dieną – tokia situacija. Kariuomenėje esmė yra psichologija, pareigingumas, ištvermė, o ne raumenys, nors jų irgi reikia. Esu krašto apsaugos savanoris. Pamenu, iš Plungės išvažiavome aštuoni. Kiti tokie galingi, sportiški, aš vienas – pasiligojęs, silpnas. Iš aštuonių likome trys. Nes čia esmė buvo psichologija. Vadinasi, merginos šiuo atveju psichologiškai stipresnės.
– Esate ant profesijos pasirinkimo slenksčio. Bandysiu spėti, jog planuose – Karo akademija?
J. Gužauskas:
– Į Karo akademiją stoti neplanuoju. Galbūt norėčiau studijuoti kinologiją, būti išminuotoju. Baigęs 12 klasių bandysiu 9 mėnesius atitarnauti tėvynei ir tada stoti. Tokie planai.
G. Mitkevičiūtė:
– Pagrindinis tikslas, kodėl ėjau į kariuomenę, – planavau stoti į Karo akademiją ir reikėjo balų stojant. Bet dabar viskas apsisuko. Galvoju, kad yra kitokios veiklos. Kariuomenė man patinka, viskas gerai, bet ne tas „varikliukas“. Būdama kariuomenėje pradėjau važinėti į kursus, susijusius su medicina, supratau, jog man tai patinka. Noriu studijuoti kažką kitą, o kariuomenę visada gali pasirinkti kaip savanorystę.
J. Žukauskas:
– Kaip ir sakiau, visada galvojau apie pasieniečio profesiją. Krikšto tėvas man buvo tas pavyzdys. Bet šiuo metu net nežinau, kur aš noriu būti, ko mokytis. Planuose – pasiimti laisvus metus ir atrasti save. Be abejo, tarnyba.
E. Liučvaikis:
– Karo akademija? Gal ne. Planuoju eiti tarnauti.
– Įvykiai Ukrainoje dažnai verčia pagalvoti, o ką daryčiau, jei tai vyktų čia, Lietuvoje. Eitumėte ginti tėvynės?
G. Mitkevičiūtė:
– Manau, kad eičiau. Aš užaugau Lietuvoje ir neįsivaizduoju, kad galėčiau gyventi kažkur kitur. Galvoju, kad visi šauliai gintų tėvynę. Kažkada tarpusavyje svarstėme, ar galėtume nušauti žmogų. Visi susimąstėme. Dabar galime šaudyti į taikinį, bet ar galėčiau šauti į žmogų? Nežinau. Baziniame kurse buvo vienas toks griežtas dėstytojas. „Iškart galiu jums pasakyti, kad jūs čia atėjote mokytis žudyti“, – tarė atėjęs. Iki tol niekas taip nebuvo sakęs. Aišku, visi buvome sukrėsti. Prisimenu praktinę užduotį, kai turėjome mesti granatą ir pasislėpti. Buvau su ausinėmis ir nieko negirdėjau. O tai, kad nieko negirdi, labai išbalansuoja. Mečiau granatą, o kad reikia slėptis, man net į galvą nešovė. Karo metu tikrai būtų daug streso, nes per pratybas jo būna daug. Pradeda šaudyti – rankos dreba ir nežinai, ką daryti, bet tai užgrūdina.
J. Gužauskas:
– Sunku pasakyti. Dabar, atrodo, lengva šnekėti, kad gintum, bet kaip būtų iš tikrųjų? Manau, atsirastų ir jauduliukas, ir apmąstymų visokių. Vieną kartą į stovyklą buvo atvažiavęs karininkas ir pasakojo, kas būtų, jei užpultų. Sako: „Įduri su peiliu, nusivalai jį ir toliau eini.“ Visi klausėmės išsižioję. Bet manau, kad daugelis eitų. Nes giedant himną širdis virpa. Motyvacinės kalbos, patriotinės dainos, žuvusiųjų pagerbimas užspaudžia širdelę.
J. Žukauskas:
– Kai jau turėtum ginklą rankoje ir eitum būryje, klausimas, ar tikrai pasiryžtum šauti.
V. Račkauskas:
– Visiškai esu pasiruošęs už tėvynę atiduoti gyvybę.
A. Budrys:
– Labai jaudinausi dėl įvykių Ukrainoje, bet kai čia atvažiavo pirmieji ukrainiečiai ir pamačiau jų entuziazmą, jie mane įkvėpė. Nemesčiau ir neišduočiau šaulio uniformos iš baimės. Nebeturiu ko prarasti. Kalbant apie mokinius, labai skambiai kartais atrodo pasakymai „myliu tėvynę“, „esu patriotas“ ir panašiai, bet aš jaučiu širdyje, kad jie tikrai eitų ginti tėvynės. Dabar jie kuklinasi, bet geri darbai daromi tyliai.
– Kas jums yra patriotas ir ar laikote save Lietuvos patriotais?
G. Mitkevičiūtė:
– Patriotiškas žmogus prisideda prie savo tėvynės gerovės. Nesvarbu, kokiais darbais. Daug tokių pavyzdžių yra Lietuvos šaulių sąjungoje, Krašto apsaugos savanorių pajėgose, Lietuvos karo akademijoje ir t. t.
O save laikau patriote, nes dalyvauju valstybinių švenčių minėjimuose, pasididžiuodama giedu Lietuvos himną, mokausi ir lavinu savo įgūdžius karo lauke. Jeigu nutiktų tai, kas nutiko dabar Ukrainai, tiesiog didžiuočiausi būdama lietuvė.
J. Gužauskas:
– Ar esu patriotas? Manau, taip. Dalyvauju valstybės šventėse, myliu savo šalį ir skatinu kitus tai daryti. Buvau Latvijoje „Baltic guards“ keturių dienų stovykloje. Kai reikėjo važiuoti namo, labai buvo džiugu, gera grįžti atgal pas tautiečius, į savo aplinką.
V. Račkauskas:
– Jie šimtu procentų patriotai. Niekas jų nevertė eiti, nevertė siekti kategorijų, bet jie jaučiasi laimingi galėdami parodyti savo patriotizmą ir tarnauti tėvynei.
– Kokią žinią bendraamžiams neša jaunieji šauliai?
V. Račkauskas:
– Šauliai visų pirma – draugiškumas ir vienas kito palaikymas. Antra žinia – tie, kurie eina į šaulius, iš visos širdies sako, kad „šaulys“ skamba išdidžiai. Jie jaučia pasididžiavimą tuo. Kad tą pajaustum, reikia ten dalyvauti, reikia pamatyti, kaip vyksta stovyklos, kokie jie būna laimingi.
A. Budrys:
– Mūsų šauliukai – kaip draugų būrys, pasižymi sąžiningumu, atvirumu, pareigingumu, pagalba vienas kitam, tvarkingumu.
– Ačiū už pokalbį.
Jolanta VASILIAUSKIENĖ
„Darbas yra tik komandinis, niekas nebūtų be komandos. Eina vaikai į kariuomenės kuopas, ten profesionalas kariškis parodo viską, ką reikia“, – sako V. Račkauskas. Tad su Lietuvos kariuomenės diena Plungės „Saulės“ gimnazijos mokiniai sveikina ir už gerumą, bendrystę, paramą, globą, pasiaukojimą, mokymą širdingai dėkoja Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės vadui majorui Ramūnui Jankauskui, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 303-iosios pėstininkų kuopos vadui kapitonui Rolandui Visockui, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 303-iosios pėstininkų kuopos kuopininkui viršilai Dariui Anužiui, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 303-iosios pėstininkų kuopos intendantui seržantui Dariui Jakštui, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 303-iosios pėstininkų kuopos skyriaus vadui vyresniajam seržantui Dariui Miliauskui, Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Krašto apsaugos savanorių pajėgų Žemaičių apygardos 3-iosios rinktinės 303-iosios pėstininkų kuopos vyr. eiliniui Juliui Meškauskui.
