Tirkšliškė Laima PAKALNIŠKIENĖ kuria jau apie 25-erius metus – nuo tada, kai gimė jos vaikai. Moteris yra baigusi ekonomikos mokslus, tačiau visą gyvenimą buvo labiau linkusi prie meniškų dalykų, kūrybos.
Paprastai tirkšliškė kuria bendrine kalba, bet redakcijai atsiųsti eilėraščiai – pirmieji, parašyti žemaitiškai. Kūrybinga moteris teigia, kad žemaitiškai rašyti atrodė įdomu, o žemaičių tarmė – jai artima, vartojama nuo mažens.
Laima PAKALNIŠKIENĖ
RAUDUONI, JOUDI GUZIKELE
Tei ašuoklę, ašuoklelę
Tokei poiki guzikelę.
Yr rauduoni arba joudi,
Žadin skrūndi anei mona.
Jeigu žali – nepriėje,
Jei geltuoni – rasint tava.
Kada anų tu priiesi,
Vesa žeima nebnoriesi.
Sveks i drūts per omžius būsi,
Kumet vasara anus kūsi.
Ašuoklelius garbavuosi,
Kompietiūruo anus rosi.
JUPELĖ – LONGOUTELĖ
Noperka mon mama
Nauja jupele,
Vo poike, vo gražia,
Nes ana – longoutele.
Baba pasake,
Kad puiki mergele,
Galiesio važiuote
Į ciuocės vesele.
Zars y ateje
Ta deina puikiuoji,
Kad leis monei mama
Užsidiete jupele.
Papouše muni, apdare,
Uždėje longoutele,
Nes šindej jau
Ciuoces veselė.
Išbėgau unt keima
Aš drauge pasikuolyt,
Kad i ana matytom
Mona jupele.
A pavyds, a dar kors gals,
Anus apsieda,
Kad monei da leipe
Apsidarius užjieste.
Ka dreba ont mona jupeles
Didys kusnielis,
Į sugadėna
Vėsa lungieli.
Ka kriokiau, kad ašaras
Lyg popas reitėje,
Reks į vesele
Važiuot be longouteles.
Parbiegau į truoba,
Keik begaliejau,
Uždieja mon mama
Jau kėta jupele.
Ana puiki, ana graži,
Bet nebetuoki,
Nors vesa nusieta
Žirneles visuokes.
Aš daugiau nebjiesio
Poike apsidarius,
Juk rek visad būte
Poike mergele!
2015 m., Tirkšliai
KATKATĖ Eglė
TRUMPĖ ATSIDUKSIEJEMĀ
Stūgau vies už mona longa. Blaškuos, nerond sau vėitas. Vės mėgėn ir mėgėn isitaisytė miediu šakuos, bet vės iškrymt. Tumet lek lig kėta medė ir vės ėiška tuo vėinintelė, skėrta šin vakara anam pailsietė. Ir tēp vėsą sava gyvenėma – uns ėiška. Retkartēs nurimst. Atruoda, nebiėr jiėguos ėiškuotė arba apsidžiaug nuors trumpo paėlsio biėguntiuos mergelės švelniūs plaukūs ir aptėlst. Aptėlst keliuoms valonduoms, dėinuoms, vo kartaas ir savaitiėms. Bet anuo ramybė nikumet netrunk ėlgā. Kartaas iš džiaugsma šuokiniė kāp patrakės, sūsok miediu lapus į sūkuri ir paleid gatviėmis. Vo kartās uns tēp supykst, ka iš tuo pasiotėma išraun medius – tus, katrėi teikė šėlėma ir anū myliejė. Juk vies mediu siėklas nūneš tuolėi tuolėī ir kitor išaug maža gyvybė. Tuoks jau tas vies – parmainings, neramos, nesuprontams.(Ir aš kāp tas vies – džiaugous tās, katrus pu tuo skaudėno. Leko, skobo, nurimsto, blaškaus, sustuojo, mylo.)
***
Keists vakars aplonkė muni. Uns nieka nesakė, tik priejė ir atsisiėda šalėp. Ir tas keistoms sospaudė mona širdi, kad ta neiškintiejusi susijoukė. Tarpūs dūžiu pasigėrda tylos švelnos jouks, katras vės stipriėjė ir stipriėjė. Ka vakarou pakiriejė šėrdėis linksmoms, uns nuejė tuoliau. Aplonkė kėta, vo muni palėka vėina. Bet uns tylē prižadiejė: ka vėsė mėiguos, uns tylē užsoks ir paseks mon pasaka, o jau tumet šėrdės galiės jouktėis i valės, nes keistam vakarou patink, ka kas nuors joukas iš anuo pasaku. Ir tas keistoms susidraugavo su šėrdė. Ir šėrdės galiejė myliėtė.
***
Laps tyl, vo uns nuoriėto prašnektė. Bet anuo dontelē neaštrė ir uns neprašnek. Vo kėik daug uns galieto papasakuotė. Kėik daug teka pamatytė ir suprastėi. Bet ne šėndėin. Šėndėin laps tylos ir susimastės, vo ir parkelis pavargo rašyti. Sustuojė uždosės nu raidiū ir sava tylo paded lapou.Kartās gerā patyliėtė. Vo miėgautėis tylo dvėjou dar geriau. Tumet gali girdėtė, kāp tyla alsou ir kāp tylē plost anuos šėrdės. Ti ding, ti ding, ti ding… Jeigo galiėto, tyla pačiopto lapa so parkelio ar paišelio ir biegto, biėgto tėn, kor susirenk vėsas tylas ir kor dėdelē nuorint gal išgėrstė žemės alsavėma. Tuoki tyli tyli, kāp žvaigždiės spindiėjėmo.Kartās tyla yr gerā. Tik tumet gali girdietė, kāp jod paukštiu pėrštelē, nešdamė gyvybė vės tuolyn ir tuolyn. Tik tumet girdietė, kāp ežero dognė valga maža žovelė. Tyluo gali išgėrstė daugiau negu triukšmė. Vo jeigo to muokietumi tēp tilietė, išgėrstumi, kūn saka tava šėrdės.
