Konstancijos ir Igno Plechavičių anūkės prisiminimuose – artimųjų likimai

Generolas Povilas Plechavičius.

Šį pasakojimą užrašiau susitikusi su dviem senųjų Plechavičių: bajoraitės Konstancijos Bukontaitės ir Igno Plechavičiaus, gyvenusių Bukončiuose, – anūkėmis: Medardo dukra Vita, įsikūrusia Kaune, ir Elenos dukra Regina, gyvenančia JAV.
Lapkričio pradžioje su garsios kraštiečių giminės palikuonėmis susitikome Kaune, Vitos Jauniškienės namuose, kur viešėjo Regina Legeckytė-Ošlapienė.

Dokumentai ir prisiminimai

Vita mažai ką gali papasakoti apie Plechavičių giminę, nes daugiau nei dvidešimt metų su mama išbuvo tremtyje, o su tėvo gimine Amerikoje susitiko tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
Neseniai Lietuvoje viešėjusi Regina Legeckytė-Ošlapienė, nors ir baigianti devintą dešimtį, turi dar gerą atmintį, yra išsaugojusi daugybę nuotraukų, laiškų ir įvairiausių dokumentų, kurie liudija Plechavičių gyvenimą.
Dokumentuose atsiveria daug gyvenimo detalių, stebinančių žmonių darbštumu, tvarkingumu, ryžtingumu ir mokėjimu išgyventi.
Pamėginsiu pasidalyti ponios Reginos prisiminimais. Mums bendraujant, jautėsi Amerikoje nugyventi metai: lietuvių kalba pabrėžtinai švari ir taisyklinga, kalbant apie žmogų vis pagarbiai pridedamas „ponas“, „ponia“, pasakojama negarsiai, neskubant…
Prisiminimus pradėjome nuo generolo Povilo Plechavičiaus, kurį giminė laikė didelėje pagarboje. Kaip patys įsitikinsite iš ponios Reginos prisiminimų, buvo už ką.

Niekada neatleido

Išleistas į atsargą generolas įsigijo Čiutelių dvarelį prie Šiaulių ir Skuodo malūną. Jo žmona Irena buvo puiki pianistė. Šitą gebėjimą paveldėjo sūnus Norbertas, Amerikoje vadintas Bertu. Nei mama, nei sūnus nebuvo profesionalūs pianistai, bet giminės ar draugų suėjimuose visada grodavo. Irena mėgo ir akompanuoti, jei būdavo norinčių dainuoti.
Pas Plechavičius visada būdavo geras fortepijonas ar pianinas. Duktė, vadinta Irenočka, irgi mokėjo groti, bet prie pianino atsisėsdavo rečiau. Baigiantis karui, kai generolas buvo užsiėmęs Vietinės rinktinės mokymais, rinktinės paleidimu, kalėjo Salaspilio koncentracijos stovykloje, generolo žmona Irena nepaprieštaravo dukros Irenos vedyboms su dvigubai vyresniu jų šeimos ūkvedžiu. Grįžęs į Palangą, kur tada gyveno šeima, generolas labai perpyko ir jų išsižadėjo. Ir dukters, ir žmonos. Nors visą gyvenimą ir toliau jų be globos, jei to reikėjo, nepaliko, bet jau niekada ir nebendravo. Niekada.

Giminės sąrašas

Per pirmą Lietuvos okupaciją į Vokietiją buvo pasitraukęs tik generolas, o traukiantis antrą kartą, matyt, jausdamas kaltę dėl paliktų ir pražuvusių Sibiro lageriuose brolių Aleksandro ir Kazimiero, P. Plechavičius pasitraukimui buvo labai kruopščiai pasiruošęs. Vokietijoje sugebėjo taip organizuoti plačios giminės apgyvendinimą, kad visa giminė gyveno panašiai kilometro atstumu vieni nuo kitų. Apgyvendino šeimomis pas vokiečių ūkininkus, pats sau turėjo namą, į kurį, esant reikalui, giminės žmonės galėjo subėgti pasitarti dėl darbo, dėl vaikų paglobojimo.
Gyvenant Vokietijoje, P. Plechavičius ėmė rūpintis kelione į Ameriką ir vėl visos giminės apgyvendinimu. Tam jis, matyt, dar Lietuvoje buvo pasidaręs lentelę, kur buvo išsamiai susirašęs duomenis apie giminės narius: gimimo metai, mokamos kalbos, kokius mokslus baigęs, kokius darbus gebėtų dirbti. Net prie Konstancijos Plechavičienės, generolo motinos, sąraše buvo nurodyta, kad ji galėtų, reikalui esant, šeimininkauti ir prižiūrėti smulkius gyvulius, prie Modestos, P. Plechavičiaus sesers: „Pritaikomas menas. Kontoristė. Prekybos įmonėse ir fizinis darbas.“

Vita Jauniškienė, Regina Legeckytė-Ošlapienė ir Genoveita Gricienė.

Iš sąrašo matyti, kad visi Plechavičiai kalbėjo bent trimis kalbomis, o pats generolas be lietuvių kalbos yra užsirašęs: latvių, lenkų, rusų, vokiečių, silpnai – anglų ir prancūzų. Senoji Plechavičienė mokėjo lenkų ir rusų kalbas.
P. Plechavičius rūpinosi ne tik savo mama, broliais ir seserimis, bet ir seniai mirusio savo tėvo Igno Plechavičiaus sesers Venclavičienės šeimos nariais. Mat, savo laiku, kai mokėsi Mintaujoje, Povilą ir kitus Plechavičių iš Bukončių vaikus priglausdavo Venclavičiai.
Generolo sąraše buvo 6 šeimos – 26 asmenys.

Tarp artimųjų – dideli atstumai

Amerikoje generolas jau nesugebėjo namų surasti viename mieste. Giminė didelė, o rasti žmonių, kurie atsiųstų iškvietimą, priimtų gyventi, suteiktų reikalingą paramą, svetimame krašte nebuvo paprasta.
Ir vis tiek stebina nepaprasti generolo organizaciniai gebėjimai: nė vienos giminių šeimos jis nepaliko likimo valiai, visi buvo apgyvendinti. Ir tas dažnas ponios Reginos atodūsis: kad jis būtų mus arti vienas kito apgyvendinęs! Artimųjų šalia nebuvimas, kai užgriūva ligos, mirtys, nepritekliai, yra nelengvai įveikiami dalykai. O juk prasigyveno visi ne per pirmuosius metus… Amerika didelė, atstumai dideli. Visus lankyti sugebėjo tik senoji Konstancija. Nors ir neišmokusi anglų kalbos ji niekada nepaklydo ieškodama savo vaikų.

Konstancija Bukontaitė-Plechavičienė.

Senoji nugyveno ilgą amžių, dažniausiai lankoma sūnaus Povilo. Ant lovos ligos patale ji negulėjo, amželį baigė gyvendama viena ir be didesnės globos. Iki grabo lentos mokėjo save prižiūrėti, skoningai rengtis ir puoštis, turėjo gražius plaukus ir juos dailiai šukavo, pynė, susmeigdavo smeigtukais ant viršugalvio.
Generolas nugyveno vienas. Lankė kitus ir pats mėgo būti lankomas, mėgo dėmesį, buvo žmogus, neieškantis žodžio kišenėje. Dirbo įvairius darbus, net kroviku jam teko dirbti. Iki amžiaus galo P. Plechavičius išlaikė tiesų stotą ir iš rankų nepaleido pypkės. Kiek gyveno, tiek rūpinosi Lietuvos ir lietuvių organizacijų reikalais.
Buvo palaidotas atskirai, su didelėmis iškilmėmis, bet vėliau urna perkelta į šeimos kapavietę. Juk per amžių tiek rūpinęsis giminės žmonėmis, nusipelnė ir bendros su šeima amžinos poilsio vietos.

Brolis Leonardas

Povilo ir Aleksandro Plechavičių brolis Leonardas ir Amerikoje vertėsi gydytojo praktika, buvo geras chirurgas.
Leonardo žmona – dailininkė. Jiedu užaugino du vaikus: sūnų ir dukterį. Sūnui, dar jaunam esant, pasireiškė raumenų distrofija. Jau buvo vedęs, turėjo du vaikus: berniuką ir mergaitę, turėjo gerą verslą, gražius namus. Liga jį visiškai paguldė ant lovos.
Ponios Reginos brolis Ignas buvo sukonstravęs telefoną, kurį ligonis galėdavo aktyvuoti galvos judesiu, nes tik tiek ir galėjo pajudinti…
Visi išmirė. Gyvas yra vienas Leonardo anūkas, kuris dabar gyvena Floridoje.

Tortų karalienė ir jos sūnūs

Generolo sesuo Pranciška ištekėjo už kauniečio bankininko Balio Balandos. Nelengva dalia jai buvo skirta šiame pasaulyje. Pasitraukus į Vokietiją, ten mirė jų aštuonerių metų sūnelis Kęstutis. Su dviem sūnumis – Mindaugu ir Gediminu Balandos persikraustė į Ameriką. Nespėjus prasigyventi, po metų nuo vėžio mirė vyras Balys.
Pranciška ėmė dirbti tarnaite, o grįžusi iš darbo, ėmė kepti tortus. Jai labai sekėsi. Tortai lietuvių buvo labai perkami. Tuomet Pranciška metė tarnaitės darbą ir atsidėjo tik tortų kepimui. Gyveno taupydama, jai padėjo broliai, sesuo Elena.
Ilgainiui Pranciška imta vadinti tortų karaliene. Ji neturėjo laiko tinkamai prižiūrėti savo berniukų, kurie dažnai konfliktuodavo, mušdavosi. Mindaugas buvo išsiųstas į Marijonų vienuolyną Konektikuto valstijoje, kad užbaigtų gimnaziją.
Abu berniukai buvo labai aukšto ūgio. Abu baigė inžinerijos mokslus. Mindaugo dėl per aukšto ūgio net nepriėmė į kariuomenę. Jis baigė laivų navigatorių ežerų vandenyse kursus ir visą amžių dirbo laivo kapitonu – plaukiojo po ežerus, jungiančius Ameriką su Kanada. Su aukštaūge žmona amerikiete Mindaugas susipažino „Aukštų žmonių klube“. Užaugino penkis vaikus, jie buvo dar aukštesni už savo tėvus.
Pranciška iš tortų kepimo prasigyveno, nusipirko didelį dviejų aukštų namą, vieną aukštą nuomojo sūnaus Mindaugo šeimai. Vėliau tą namą ji užleido Mindaugui, o su sūnumi Gediminu įsigijo kitą.
Gediminas savo šeimos nesukūrė, prie to prisidėjo ir mama (visos buvo per prastos automobilio priekyje šalia Gedimino sėdėti).
Senatvėje Pranciškai prasidėjo Alzheimerio liga, ji susilaužė klubą, nebegalėjo kalbėti. Prasidėjo pabaigos pradžia. Nebeišmoko nei vaikščioti, nei kalbėti.
Namo Gediminas neprižiūrėjo. Mirus mamai, jis nusipirko kitą namą, bet ir tą apleido. Nepardavė nei mamos griūvančio namo, nei apleisto savojo ir išsikėlė pas brolį Mindaugą, kuris turėjo daug namų, mėgo skraidyti po pasaulį, slidinėti.
Mirė brolis. Gediminas liko vienas su savo negale: jo didelis kūnas neišlaikydavo pusiausvyros ir rietėsi prie žemės. Su neįgaliojo vežimėliu privažiuoja prie jam pritaikyto automobilio ir dar gali vairuoti. Be socialinių darbuotojų paramos neišgyventų.

Pomėgis – iš mamos

P. Plechavičiaus sesuo Modesta liko neištekėjusi. Visus lankė ir pas visus gyveno. Buvo visų remiama, išlaikė savo butą. Buvo puiki mezgėja.
Senoji Plechavičienė Bukončiuose laikė daug geros veislės avių. Mokėjo labai gražiai verpti, suverpdavo įvairaus storumo siūlų.
Avys buvo trijų spalvų: juodos, pilkos ir baltos. Konstancija buvo išmokusi ir gražiai ryškiai raudonai bei mėlynai vilną nudažyti. Kiekvienais metais, pasibaigus lauko darbams, ji sėsdavo prie ratelio. Matyt, kad ir gabesnių, darbštesnių moterų pasisamdydavo ir priverpdavo maišus siūlų. Siūlus veždavo į Plungę – į Pabedinskio audimo fabriką, kur Plechavičienei priausdavo ritinius vilnonio audeklo pagal jos nupieštus raštus. Iš to audeklo buvo siuvami paltai, suknelės. Suverptų siūlų pasilikdavo ir rankomis megzti.
Gabiausia prie mezgimo buvo Modesta. Jos su mama į Vokietiją ir net į Ameriką buvo atsigabenusios tų siūlų. Siūlai gelbėjo, kai reikėjo prisidurti pragyvenimui.
R. Legeckytė-Ošlapienė atvežė ir padovanojo iš anų laikų vilnos Modestos numegztų drabužių: kostiumėlį ir suknelę.
Artimųjų išsaugoti ir su kitomis vertybėmis Mažeikių muziejui perduoti mezginiai liudija puikią vilnos kokybę, gebėjimą išgauti švarias spalvas, siūlus dažant, mokėjimą lygiai suverpti.

Post scriptum
Apie daug ką pakalbėjome, o apie Reginos tėvų Legeckių šeimą ir savąją Ošlapų mano pašnekovė nespėjo papasakoti. Neapsakytas liko ir Mamerto gyvenimas. Palikome kitam kartui…
Genoveita GRICIENĖ
Nuotr. Mindaugo BUKNIO ir iš Plechavičių giminės archyvo

One Reply to “Konstancijos ir Igno Plechavičių anūkės prisiminimuose – artimųjų likimai”

  1. Vaidas parašė:

    Skaniai susiskaitė, ačiū. Mano giminė Bukončiai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Rekomenduojami video