Kraštiečiai neužmiršta Alkos rinktinės partizanų žūties vietos

Žuvusiųjų Daginės miške Žemaičių apygardos Alkos rinktinės narių atminimas yra įamžintas atminimo ženklu. Albino Uikio nuotr.

Prieš 15 metų Sedos girininkijos Daginės miške pagal dizainerio Romo Navicko projektą buvo pastatytas atminimo ženklas čia žuvusiems Žemaičių apygardos Alkos rinktinės nariams.
Kraštiečių žūties vietą iki šiol lanko ir prižiūri žmonės, kurie domisi mūsų krašto, Lietuvos, rezistencijos istorija.

Ketina steigti organizaciją

Istorijos tyrinėtojas ir entuziastas purvėniškis Kęstas Sidabras – vienas iš tų žmonių, kuriems praeitis labai svarbi.
Kalbėdamas su „Santarve“, jis sakė, kad Daginės miške pastatytą atminimo ženklą, skirtą Žemaičių apygardos Alkos rinktinės vadų žūties vietai atminti, gana sunku rasti. Kol kas nėra pastatyta jokių nuorodų ar kitokių ženklų, pagal kuriuos būtų galima rasti šią vietą.
„Daginės miškas ir tuomet, ir dabar yra gana sunkiai pereinamas ir pelkėtas. Todėl tik tiksliai žinantys šią vietą gali čia ateiti. Su bendraminčiais mes šioje vietoje lankomės, pagal galimybę prižiūrime ir partizanų žūties vietą, ir atminimo ženklą“, – pasakojo K. Sidabras.
Purvėniškis sakė kartu su keliais entuziastais pasvarsto apie galimybę įsteigti visuomeninę organizaciją, kuri apimtų bendraminčius ne tik iš mūsų rajono, bet ir iš Akmenės, Skuodo.
„Įsteigę organizaciją, galėtume daugiau nuveikti prižiūrėdami partizanų veiklos ar jų žūties vietas. Arba imtis kitokių žingsnių, kad įamžintume jų atminimą“, – tvirtino K. Sidabras.

Nužudyti vadai

K. Sidabras priminė Žemaičių apygardos Alkos rinktinės istoriją ir jos žūties aplinkybes. Gana išsamiai tai aprašyta ir Mažeikių krašto enciklopedijoje (MKE).
MKE pateikiama, kad 1948 m. rugpjūčio 5 d. rytą Sedos valsčiuje, Dagių arba Daginės miške, buvo sunaikinta Alkos rinktinės štabo vadovybė.
Atskirosios Algirdo kuopos partizanais apsimetę agentai nužudė Alkos rinktinės vadą Kazį Venckų-Adomaitį (gimusį 1914 m.), štabo vadą ir Sedos kuopos vadą Juozą Jakumą-Spalį (g. 1911 m.), Tirkšlių kuopos vadą Feliksą Gerulskį-Bijūnėlį (g. 1925 m.), Tirkšlių kuopos Žemalės būrio vadą Kazį Strazdauską-Pilėną (g. 1922 m.).
MKE rašoma, kad Mažeikių MGB (trumpinys MGB prie vietos pavadinimo rusų kalba reiškė SSRS valstybės saugumo ministerijos padalinį – red. past.) dar 1947 m. vasarą ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas likviduoti Alkos štabą, tačiau tuomet jie tikslo nepasiekė.

Atskiroji kuopa

Nuo 1947 m. liepos Alkos rinktinei vadovaujantis K. Venckus buvo girdėjęs (veikiausiai iš Mažeikių apylinkių partizanų), kad krašte veikia aktyvių kovotojų būrys, pasivadinęs atskirąja Algirdo kuopa, nes nepripažįsta Žemaitijos partizaninio pasipriešinimo vadovybės.
„Iš tikro, tai buvo į partizanų rūbą įvilktų saugumo marionečių grupuotė, kurios nariai nuolat maišėsi tarp Mažeikių ir Viekšnių kuopų partizanų bei tarp Mažeikių ir Akmenės krašto pogrindininkų, žinoma, dirbdami savo juodą darbą. 1948 m. gegužę šios grupuotės vadą Praną Leviną-Siaubą (agentą Ąžuolą) pasiekė rinktinės vado Adomaičio laiškas, raginantis susitikti, išspręsti iškilusius nesutarimus bei aptarti tolimesnį bendradarbiavimą. Susitikimas buvo planuojamas birželio mėnesį, bet neįvyko, nes 1948 m. birželio 3 d. žuvo Tirkšlių kuopos vadas Vaclovas Bytautas, turėjęs organizuoti šį susitikimą“, – rašoma MKE.

Pasiekė laiškas

Krašto enciklopedijoje minima, kad kitas susitikimas buvo planuotas liepos mėnesį, bet neįvyko dėl agentų grupuotei iškilusių kliūčių. Tuomet rinktinės vadas išreiškė nusivylimą Algirdo kuopos vado pasyvumu ir ketino nebekviesti jo į kitus susitikimus. Ir vis dėlto tikslas suaktyvinti partizaninį pasipriešinimą buvo stipresni už asmenines ambicijas. Liepos pabaigoje P. Leviną-Siaubą pasiekė K. Venckaus laiškas – jis kvietė rugpjūčio 4–5 dienomis atvykti į susitikimą ir nurodė, kad atvykti padės Tirkšlių kuopos kovotojai.
Mažeikių MGB nutarė nebedelsti, buvo parengta šešių agentų grupė, kuriai iškeltas tikslas – žūtbūt likviduoti rinktinės vadą K. Venckų-Adomaitį.
Jei partizanų pajėgos susitikimo vietoje nebus gausios, likviduoti visus vietoje, jei partizanų būtų gerokai gausiau nei agentų, tada reikia vadą išvilioti ir pašalinti.

Susitiko miške

MKE rašoma, kad rugpjūčio 3-iosios vakarą agentai, vilkintys naujomis uniformomis, apsiginklavę iki blizgėjimo nušveista ginkluote, atėjo į nurodytą sodybą pas Tirkšlių kuopos ryšininką.
Čia tariamų partizanų laukė kuopos vadas F. Gerulskis ir būrio vadas K. Strazdauskas. Ėjo naktį, aplenkdami Sedos girią ir Sedos miestelį, ir paryčiais pasiekė Dagių kaimą, kur numatytoje sodyboje sustojo pailsėti.
Vakarėjant Spalio ryšininkė atlydėjo atvykėlius prie Dagių miško, kur šių laukė K. Venckus-Adomaitis ir J. Jakumas-Spalis. Gražią ir šiltą pilnaties naktį susėdę po egle partizanų vadai ir būsimi jų budeliai maloniai bendravo. Paryčiais partizanai sumigo, o agentai ėmėsi savo kruvino darbo.

Perlaidojo Sedoje

Trys partizanai buvo nušauti dviem šūviais į galvą. K. Venckus-Adomaitis tikriausiai pabudo ir bandė užsidengti galvą ranka, nes dvi kulkos įstrigo rankoje, vėliau šauta į krūtinę ir tik po to – kontroliniai šūviai į galvą.
Žuvusieji partizanai sovietinių karių buvo sumesti į įdubą, esančią kiek tolėliau nuo žūties vietos, ir apkrauti šakomis. Tik po kelių dienų drąsus dagiškis apkasė palaikus žemėmis.
Klaidžiame ir pelkėtame miške partizanų kūnai išgulėjo penkis dešimtmečius. 1999 m. vasarą kapavietė buvo atrasta, palaikai ekshumuoti, o 2000 sausį perlaidoti į amžino poilsio vietą Sedos kapinaitėse. Partizanai atgulė šalia Sedos kautynėse 1944 m. spalio 7 d. žuvusių Tėvynės Apsaugos rinktinės karių.
2006 m. pagal dizainerio Romo Navicko projektą Daginės miške žuvusiems Žemaičių apygardos Alkos rinktinės nariams buvo pastatytas atminimo ženklas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*