Antradienį, Trijų Karalių dieną, Mažeikių muziejuje atidaryta pirmoji šiais metais paroda – tekstilininkės, grafikės Bronės Valantinaitės-Jokūbonienės „Metraštis“.
Joje pristatomas menininkės, kurios dalis gyvenimo prabėgo Mažeikiuose, akvarelės, grafikos, batikos kūriniai.
Parodos atidarymo data pasirinkta neatsitiktinai – sausio 6 dieną buvo minimos mūsų kraštietės 100-osios gimimo metinės.
Dėmesys savo krašto menininkams
Mažeikių muziejus, planuodamas būsimųjų metų parodas, ypatingą dėmesį skiria kraštui svarbių asmenybių sukaktims ir svarbioms datoms.
Dailininkei B. Valantinaitei-Jokūbonienei šiemet būtų sukakę 100 metų.
„Lietuva – nedidelė šalis, bet išugdžiusi labai daug garsių kūrėjų. Dažnu atveju jie yra iš nedidelių miestų. Mums, Mažeikių muziejaus darbuotojams, svarbu puoselėti kūrėjų, kurie kilę iš mūsų krašto, atminimą, Mažeikių rajono bendruomenei priminti apie jų darbus“, – sakė muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris.
Jis pasidžiaugė, kad šiandien, kai daug kalbama apie būtinybę puoselėti profesionaliąją kultūrą ir ją rodyti ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir regionuose, Mažeikiuose pavyko surengti tokią parodą.
Keli kūrybos etapai
Mažeikiai nebuvo B. Valantinaitės-Jokūbonienės gimtasis miestas. Ji gimė 1926 m. sausio 6 d. Biržuose, mirė 2010 m. gegužės 14 d. Vilniuje.
1939 metais drauge su tėvais B. Valantinaitė persikėlė gyventi į Mažeikius, ir čia prabėgo gražiausios jos jaunystės dienos.
Būsimoji menininkė 1939–1945 mokėsi Mažeikių gimnazijoje, joje lankė Česlovo Kontrimo įsteigtą M. K. Čiurlionio dailės būrelį ir net jam vadovavo.
Baigusi gimnaziją B. Valantinaitė įstojo į Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institutą mokytis architektūros ir grafikos specialybės. 1951 m. baigusi institutą, šešerius metus dirbo leidykloje Vilniuje.
B. Valantinaitės-Jokūbonienės kūryba išsiskiria dideliu spektru – ji dirbo grafikos, ekslibrisų, knygos apipavidalinimo, plakato meno srityse. Tačiau bene intensyviausia jos kūrybos sritis buvo tekstilė. Mūsų kraštietės kūrybos kelias skirstomas į tris etapus: pirmas – grafikos, antras – batikos, o nuo 1968 metų prasidėjo trečias etapas – gobelenų kūrimo.
1954 m. B. Valantinaitė-Jokūbonienė tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare. Tais pačiais metais jos darbai pradėti eksponuoti pa-rodose Lietuvoje ir užsienyje (Italijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Kanadoje, Austrijoje, Čekoslovakijoje). Personalines parodas ji surengė Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Mažeikiuose, Taline, Tartu, Švedijoje, Rusijoje ir Baltarusijoje.
Mėgo austi didelio formato gobelenus
Pirmąjį savo didelio formato darbą „Pirčiupių tragedija“ menininkė sukūrė 1956–1957 m., po to lino raižinį „Senutė iš Žemaitijos“ (1957), monotipiją „Maro kapinaitės Žemaitijos kaime“ (1965), gobelenus – „Šešėliai smėlyje“ (1968), „Uolos“ (1970), „Žemė“ (1983) ir kt.
1986–1987 m. ji sukūrė didžiulį, 42 kvadratinių metrų ploto gobeleną Mažeikių kultūros rūmų uždangai „Virš laukų kylantis paukštis“.
B. Valantinaitės-Jokūbonienės 1992 m. sukurtą gobeleną „Prisikėlimas“ tuometis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas padovanojo Lietuvoje viešėjusiam Popiežiui Jonui Pauliui II. Atskira ir labai savita tekstilės dalis buvo dailininkės gobelenai muzikos ir muzikų tema – „Muzikos ženklai. Grygas“, „Muzikos ženklai. Nomeda Valančiūtė“ (1995), „Muzikos ženklai. Osvaldas Balakauskas“.
Jos grafikos ir tekstilės kūrinių yra įsigiję Vilniaus, Kauno, Mažeikių muziejai, P. M. Tretjakovo galerija Maskvoje, privatūs asmenys.
Apsilankė dukra ir anūkas
Parodos „Metraštis“ pristatymo dalyviai – meno, kultūros, švietimo atstovai mažeikiškiai ir svečiai – parodoje eksponuojamų kūrinių autorės dukra Eglė Jokūbonytė-Žukauskienė ir anūkas Jonas Žukauskas muziejininkų buvo pakviesti jaukaus pokalbio.
Svečius kalbino parodos kuratorė Lilija Petraitienė.
„Atėjusi dirbti į muziejų vis girdėdavau B. Valantinaitės-Jokūbonienės vardą. Pradėjau domėtis, teko nemažai skaityti apie ją. Bet tai, ką gali perskaityti knygose, yra viena, o ko gali paklausti – kita. Tai šiandien mes turime galimybę kūrėjos dukters ir anūko Jono paklausti ir išgirsti tai, ko iš knygų nesužinosime“, – kalbėjo L. Petraitienė.
Skulptoriaus Gedimino Jokūbonio ir dailininkės, tekstilininkės B. Valantinaitės-Jokūbonienės šeimoje gimusi E. Jokūbonytė-Žukauskienė pasirinko skulptorės specialybę.
Su parodos pristatyme dalyvavusiais mažeikiškiais viešnia pasidalijo prisiminimais apie mamos kūrybinį kelią, jos asmenybę, pomėgius. Menininkė labai mėgo keliones, kūrybines stovyklas, iš kurių parsiveždavo gausybę eskizų, paskui tapdavusių kūriniais.
Jokūbonių dinastijai atstovaujantis architektas J. Žukauskas tvirtino, kad augti profesionalių menininkų šeimoje nelengva.
„Būti pasisekusio menininko šešėlyje nėra paprasta. Nes tam tikra prasme jis diktuoja tikrovės matymą. O juk reikia pačiam surasti savo kelią“, – teigė B. Valantinaitės-Jokūbonienės anūkas.
Nuotr. autorės ir iš Mažeikių muziejaus archyvo
