Knygą viekšniškiams pristatė jos sudarytoja Danutė Končienė. Lilijos PETRAITIENĖS nuotr.
Neseniai išleistas ir visuomenei pristatytas pirmasis leidinys apie Viekšnių vandens malūną.
Iš raudonų plytų sumūrytas, ant Ventos kranto stūksantis malūnas skaičiuoja 121-uosius gyvavimo metus.
Didžiausią darbą atliko kraštotyrininkas
Medžiagą leidiniui apie Viekšnių vandens malūną surinko kraštotyrininkas Bronius Kerys.
Knygelėje publikuojama informacija apie vandens malūnams būdingus grūdų apdorojimo procesus, pateikta malūno istorija, užfiksuota dokumentuose, įvairiuose leidiniuose, spaudoje bei muziejaus archyve.
Knygelė iliustruota malūno vidaus nuotraukomis. Jos viršelyje – mokytojos Aleksandros Norbutienės paveikslas „Viekšnių malūnas“.
Daugiau nei 100 puslapių leidinys išleistas 170 egzempliorių tiražu. Tačiau didžioji leidinio tiražo dalis jau „ištirpo“ – dalis knygų atiteko jos išleidimo rėmėjams, bibliotekoms ir pan.
Dar yra ką aprašyti
Knygelės sudarytoja – Viekšnių muziejų vadovė Danutė Končienė, bendraudama su „Santarve“, akcentavo, kad didžiausią darbą atliko kraštotyrininkas B. Kerys. Jis paruošė kompiuterinį knygos variantą. Tačiau jį reikėjo papildyti, atrinkti nuotraukas. Visos kraštotyrininko apie malūną surinktos informacijos į knygelę sudėti nebuvo įmanoma – jos apimtis būtų labai didelė.
„Rasti naujų istorinių faktų jau būtų sunku, nes daug žmonių, kurie dar galėjo pasidalyti prisiminimais, išėjo Amžinybėn. Todėl leistis gilyn į praeitį nelengva. Tačiau manyčiau, kad dar būtų galima giliau pastudijuoti, paanalizuoti malūno viduje vykusius procesus“, – sakė D. Končienė.
Pasak muziejų vadovės, tam paprastai pasitarnauja renginiai – į juos atėję žmonės pamažu pradeda dalytis savo prisiminimais apie vieną ar kitą pastatą, vietą.
Turistai nori patekti vidun
Pasak knygelės sudarytojos, vienas tikslų buvo pasitelkiant nuotraukas parodyti skaitytojams Viekšnių vandens malūno vidų. Juolab kad šiandien situacija yra tokia, kad į jo vidų patekti gali ne visi norintieji.
„Bemaž kas antra ekskursantų grupė atvažiuoja jau žinodama, kad Viekšniuose yra vandens malūnas. Prašo nuvesti. Mes savo ruožtu vedame, pasakojame. Žmonės nori patekti į vidų, tačiau kol kas tokios galimybės nėra“, – kalbėjo muziejininkė.
O jos nėra ir dėl to, kad malūnas yra išnuomotas privačiai įmonei ir grindys yra patręšusios, papuvusios, todėl vaikščioti po jį nesaugu.
„Kalbant apie malūno likimą, viekšniškiai gyvena laukimu. Labai norime, kad jis būtų gyvas, kad ateityje jį žmonės galėtų lankyti. Malūną galima padaryti traukos objektu. Tuo labiau kad jo vidus yra išlikęs autentiškas, o autentika vertinama visame pasaulyje“, – mintimis dalijosi „Santarvės“ pašnekovė.
Vyko eismas ratu
Leidinį sudariusią D. Končienę nustebino vienas faktas – už malūno, virš kanalo, kuriuo iš malūno turbinų išteka vanduo, kadaise buvo iš storų rąstų pastatytas tiltas.
„Žmonės arkliais kinkytais vežimais atveždavo grūdus į malūną akmenimis grįstu keliu. Maišus su grūdais priduodavo čia, iš tos paradinės pusės. O miltų maišus atsiimdavo apvažiavę malūną – tuo mediniu tiltuku. Taip buvo sumanyta, kad nesusidarytų grūsčių“, – papasakojo muziejininkė.
Čia kadaise dirbusio malūnininko duktė D. Končienei papasakojo, kad malūne darbo netrūko, o žmonės savo eilės su grūdų maišų kupinais vežimais laukdavo ir dienomis, ir naktimis.
Keliautojų sulaukta daugiau
Muziejininkė pastebėjo, kad šie metai Viekšniams buvo dosnūs keliautojų. Tačiau šis skaičius – sąlyginis ir kintantis rodiklis.
„Buvo atvykusi grupė muziejininkų. Įsikalbėjome apie tai, kad būna metų, kai lankytojų skaičius paauga, o būna, kad ir sumažėja. Viena karta, žiūrėk, domisi Lietuvos miestais ir miesteliais, keliauja, kita – nelabai. Kol ta karta praauga, kol atsiranda kita, būna atoslūgis“, – sakė D. Končienė.
Pasak jos, Viekšnių kraštas yra turtingas kultūros, gamtos paveldo objektų, todėl reikia nenustoti jį populiarinti – pasakojant, rodant, skleidžiant žinią apie tai, kad lankytojai čia visada laukiami.
