Kritinis mąstymas: viskas prasideda nuo klausimo „kodėl?“

Dezinformacija, propaganda, apgavystės, emocijomis grindžiami teiginiai ir dirbtinio intelekto kuriamas turinys kelia vis didesnį poreikį gebėti ne tik gauti informaciją, bet ir ją įvertinti. Šiame kontekste kritinis mąstymas tampa vienu svarbiausių gebėjimų – ir jo ugdymas prasideda nuo paprasčiausio klausimo „kodėl?“.

Šiuolaikinių didaktikų centro direktorės Daivos Penkauskienės teigimu, kritinio mąstymo esmė nepriklauso nuo laikmečio. Tai – atvirumas pasauliui, noras kelti klausimus ir ieškoti į juos atsakymų.

Abejoti reikia, bet ne be pagrindo

Šiandien tam tikri kritinio mąstymo aspektai tampa ypač svarbūs. Informacijos pertekliaus ir dirbtinio intelekto laikais žmogui reikia mokėti atpažinti dezinformaciją, pramanus, nepasiduoti apgavystėms, propagandai ar spaudimui priimti nepasvertus sprendimus. Todėl, pasak D. Penkauskienės, dar mokykloje svarbu ugdyti atidumą detalėms, kruopštumą tikrinant informaciją ir įprotį tyrinėti.

Kritinis mąstymas neretai painiojamas su kritiškumu ar skeptiškumu. Kritiškumas dažnai turi neigiamą atspalvį – norą kitą žmogų sukritikuoti, pažeminti ar parodyti savo pranašumą. O skeptiškumas reiškia nuolatinį abejojimą ir netikėjimą bemaž viskuo, nesiimant jokių tolesnių veiksmų. Tuo metu kritinis mąstymas siejamas su tam tikrų mąstymo standartų arba kriterijų taikymu vertinant pagrįstą mąstymą ir iš jo plaukiančius veiksmus.

„Kritinis arba sveikas skeptiškumas reiškiasi kaip pagrįsta abejonė, skatinti žmogų tyrinėti, tikrinti informaciją ir siekti išsiaiškinti, ar abejonė pasitvirtina.

Nuolatinis abejojimas, kai nesiekiama nieko išsiaiškinti, jau gali rodyti ne norą tyrinėti, o nepasitikėjimą savimi ir kitais, nenorą gilintis ar domėtis“, – pabrėžė pašnekovė.

Mokymuisi reikia erdvės klysti

Kritinio mąstymo ugdymas nėra susijęs su vienu konkrečiu mokymo metodu. Jų gali būti daug, tačiau net ir veiksminga metodika ne visada suteiks norimą rezultatą, jeigu ji pasirenkama netinkamai arba taikoma netinkamu metu.

D. Penkauskienė akcentuoja, jog svarbiausia mokymosi procese sudaryti galimybę laisvai mąstyti ir tyrinėti, klysti, pasitaisyti bei reflektuoti – mokymasis neturėtų būti grindžiamas vien teisingų atsakymų pateikimu. Tam būtina aplinka, kurioje mokinys nebijotų pasakyti, kad nežino, užduoti klausimą ar pripažinti suklydęs.

Edukologės nuomone, šioje vietoje ypač svarbus mokytojo pavyzdys.

„Pedagogas pats turėtų demonstruoti, kad klausti, abejoti ir klysti yra normalu. Jis gali mokiniams parodyti, kaip pats mąsto, kaip priima sprendimus, kaip pastebi savo klaidą ir ką daro ją supratęs. Tokiu būdu mokiniai supranta, kad nėra visažinių, o mokymasis nėra procesas, kuris baigiasi kartu su mokykla“, – sakė centro direktorė.

Klausimas gali paskatinti mąstyti

Vienas svarbiausių kritinio mąstymo ugdymo įrankių yra klausimas. Tačiau ne kiekvienas klausimas skatina mąstyti. Klausimai, į kuriuos reikia atsakyti tik „taip“ arba „ne“, „teisingai“ arba „neteisingai“, daug erdvės savarankiškam svarstymui nesuteikia. Jeigu tokie vyrauja mokykloje, mokiniui gali būti siunčiama žinia, kad pageidaujamas vienas konkretus atsakymas, o savarankiškas ar kitoks mąstymas nėra skatinamas.

Visai kitokį poveikį turi klausimai „o kaip tu manai?“, „kodėl taip galvoji?“ ar „koks būtų tavo sprendimas?“. Jie leidžia mokiniui suprasti, kad svarbus ne tik galutinis atsakymas, bet ir jo mąstymo procesas.

D. Penkauskienė teigė: „Klausimais galima arba paskatinti kritinį mąstymą, arba nuo jo atbaidyti.“

Tai padeda ugdyti gebėjimą savo nuomonę pagrįsti argumentais, o ne vien emocijomis. Tam galima klausti: „Iš kur tai žinai?“, „Kur apie tai rašoma?“, „Kas apie tai kalba?“ Vertinant savo sprendimus svarbu svarstyti ir apie jų pasekmes: „Kaip tavo sprendimas, nuomonė gali paveikti kitus?“, „Kokios būtų pasekmės?“. Tokie klausimai verčia sustoti, patikrinti savo įsitikinimus ir pažvelgti į situaciją plačiau.

Skaitymas, rašymas ir klausymasis – mąstymo pagrindas

Kritinio mąstymo ugdymas neatsiejamas ir nuo skaitymo bei rašymo. D. Penkauskienė šias veiklas vadina pagrindinėmis mentalinės veiklos formomis. Jos reikalauja susikaupimo, atidumo ir kruopštumo.

Skaitydamas žmogus turi neskubėti, įsigilinti į tekstą, suprasti jo turinį. Rašydamas jis taip pat turi apgalvoti ir struktūruoti savo mintis. Visa tai sudaro svarbų pagrindą kritiniam mąstymui.

Tačiau ne mažiau svarbus gebėjimas yra klausymasis.

„Mes nelabai mokame klausytis – nei savęs, nei kitų. Klausantis galima daugiau suprasti, išmokti nei patiems kalbant“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.

Anot jos, gebėjimas išklausyti kitą žmogų, suprasti jo mintį ir argumentus yra neatsiejamas nuo kritinio mąstymo. Tik išgirdus kitą poziciją galima ją įvertinti, palyginti su savąja ir jeigu reikia savo nuomonę persvarstyti.

Pradėti galima nuo mažo vaiko „kodėl?“

Kritinis mąstymas nėra įgūdis, prieinamas tik tam tikro amžiaus ar gebėjimų žmonėms. Edukologė „Santarvei“ pažymėjo, kad mokslininkai kritinį mąstymą vertina kaip ugdomą gebėjimą, todėl kritiškai mąstyti gali bet kokio amžiaus, kilmės ar socialinės padėties žmogus.

Todėl jo ugdymas gali prasidėti labai anksti – nuo tada, kai vaikas pradeda klausinėti apie jį supantį pasaulį.

„Pradedame kantriai atsakinėti į tik kalbėti pradedančio vaiko klausimą „kodėl?“ ir skatiname jį uždavinėti klausimus visą likusį gyvenimą.

Galbūt būtent tai ir yra kritinio mąstymo esmė – ne išmokti abejoti viskuo, o neprarasti smalsumo, gebėjimo klausti, tikrinti, klausytis ir ieškoti pagrįstų atsakymų. Informacijos pasaulyje tai tampa ne tik svarbiu mokykliniu gebėjimu, bet ir būtina sąlyga savarankiškai priimti sprendimus“, – komentavo D. Penkauskienė.

Rugilė BALČIŪNAITĖ