„Kaip gera bendrauti su žmogumi, kuris mėgsta tai, ką veikia. Kaip smagu, kai kalbant apie veiklą, kūrybą, mokinius, kasdienybę, ateities planus to žmogaus akys švyti“, – tokios mintys lydėjo po pokalbio su tirkšliške Laura Stonkevičiene.
Mokytoja, „Kūrybinės L. S. studijos“ įkūrėja įsitikinusi: gebėjimas kurti duotas kiekvienam žmogui. Svarbiausia išdrįsti.
Susitikome spalio pabaigoje, prieš Visus šventuosius ir Vėlines. Floristė įsitikinusi: pagarba išėjusiesiems neturi nieko bendra su pompastika, dirbtinumu, finansinių galimybių demonstravimu.
Nuotraukos socialiniame tinkle
Jokia paslaptis, kad šiuolaikiniai žmonės labai daug dalykų sužino iš socialinių tinklų. Retkarčiais „užkliūdavo“ prieš trejus metus įkurtos „Kūrybinės L. S. studijos“ paskyra feisbuke. Joje Laura dalijasi savo mokinių ir savo sukurtų darbų nuotraukomis, akimirkomis iš užsiėmimų, parodų, edukacijų.
Nuotraukos padėjo susidaryti įspūdį, kad studijos Mažeikiuose lankytojams Laura stengiasi perteikti keletą svarbių principų. Kad gražu ir jauku yra tai, kas natūralu. Arba, kad mažiau reiškia daugiau. Arba dar ir tai, kad labai daug medžiagų kūrybai auga aplink, reikia tik nepatingėti ir prisirinkti, prisižoliauti, tuomet nereikės pirkti.
Žvelgiant į nuotraukas, kirbėjo mintis susirasti ir pakalbinti kūrėją. Proga pasitaikė spalio pradžioje Mažeikių senamiesčio parke. Tąkart Laura plušėjo prie kasmetinei parodai „Gamtoje iš gamtos“ sukurtos kompozicijos. Ilgai jos netrukdžiau, bet susitarėme dėl susitikimo.
Visada buvo arti gamtos
Spaliui baigiantis, su iš Sedos kilusia ir Tirkšliuose dabar gyvenančia Laura susėdome pakalbėti jos studijoje.
„Visada buvau tokia – gamtos vaikas. Bet ne tik aš, visi mes tokie – mėgstantys gamtą. Drauge su sesėmis žoliaudavome. Tėvai neseniai keitė namo stogą, ir mama pasakojo iš senų laikų radusi visokių sudžiūvusių augalų, klausė, ar man jų nebereikia“, – vaikystę prisiminusi šypsojosi pašnekovė.
O apie tai, kas yra floristika, Laura pirmą kartą išgirdo mokydamasi vyresnėse klasėse, kai mokykloje pradėjo dirbti Vaida Blistrubienė. Mokytoja pati kūrė – jungė tapybą, floristiką ir šiuos darbus parodydavo mokiniams. Tai ir tapo pirmu Lauros kūrybiniu impulsu.
Baigusi mokyklą mergina neįstojo krimsti svajotų pedagogikos mokslų. Tais laikais nebuvo galima surašyti pageidavimų sąrašo. Jei neįstojai į vieną pasirinktą specialybę, metus teks praleisti.
„Ir kaip tik vienoje Šiaulių profesinėje mokykloje atsirado nauja specialybė – floristinis dizainas. Pagalvojau, kad gal geriau čia negu niekur. Įstojau, mokiausi ir tie mokslai patiko. Pabaigiau juos su pagyrimu“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.
O paskui, kadangi kirbėjo noras įgyti universitetinį išsilavinimą, Laura, augindama savo vaikus, Šiaulių universitete neakivaizdžiai studijavo edukologiją, šeimos pedagogiką, vaiko teisių apsaugą.
Kurti studiją padrąsino aplinka
L. Stonkevičienę floristika lydėjo visada. Vaikai lankė darželius, pradines mokyklas – ten vykdavo Kaziuko mugės, kalėdiniai renginiai. Po darbų, vakarais Laura sėsdavo prie įvairių darbelių, be to, jai norėjosi į kūrybinį procesą įtraukti atžalas, sudominti bendra veikla.
Būdavo taip, kad, su šeima eidama į kokią nors šventę, dovanų ar lauktuvių Laura nunešdavo savo rankomis sukurtų grožybių. Žmonės vis paragindavo užsiimti kūrybine veikla, drąsino, kad pavyks. Atėjo laikas, kai Lauros vaikai užaugo ir dar labiau norėjosi realizuoti savo sumanymus.
Sulaukusi šeimos palaikymo tirkšliškė atidarė „Kūrybinę L. S. studiją“.
Moteris prisimena: pirmieji treji metai nebuvo lengvi. Kai Laura įsirengė studiją, tebesitęsė karantinas dėl koronaviruso. Norėjosi lankytojams plačiai atverti duris, bet nebuvo galima. Norėjosi suburti vaikų grupę, bet tai irgi nebuvo lengva – žmonės nežinojo, koks čia reikalas, kokia studija, kas mokytoja.
Suaugusieji teiraudavosi, ar bus jiems skirtų kūrybinių užsiėmimų. Kai kurie pareikšdavo norą dalyvauti, tačiau kai Laura paskelbdavo apie vieną ar kitą planuojamą užsiėmimą, pavyzdžiui, prieš Kalėdas, grupė nesusidarydavo.
„Tai šiemet tų trejų metų įdirbis, matyt, pradeda duoti rezultatų, po truputį įsivažiuoju – jau grupių pati nerinksiu. Žmonės patys kreipiasi, pasako, kad esame tiek ir tiek žmonių, turime tokį biudžetą, ir klausia, kokią veiklą galėčiau pasiūlyti.
Reikėjo kantriai dirbti, išlaukti. Žinoma, minčių buvo įvairių, kartais atrodydavo: ar čia man to reikia“, – studijos veiklos pradžią prisiminė pašnekovė.
Stengiasi populiarinti linus
Šią vasarą L. Stonkevičienė įgyvendino tokį sumanymą: pakvietė žmones į savo uošvio užsėtą linų lauką ir pasiūlė patiems susirinkti pribrendusių linų puokštę. O rudeniop suorganizavo ir linų rovimo edukaciją – jaukų pasibuvimą, kurio dalyviai daugiau sužinojo apie šį nuo seno lietuvius ir rengusį, ir maitinusį, o be to, labai dekoratyvų augalą.
Žmonės labai palankiai atsiliepė į šiuos kvietimus, aktyviai dalijosi informacija, atsirado entuziastų, atvykusių į linų lauką Tirkšliuose ir iš tolesnių Lietuvos vietovių.
Studijoje Laura parodė padėkliukų, kompozicijų, kurių pagrindinis akcentas – linai su jų stiebeliais, galvutėmis.
„Visada ieškojau savęs, ieškojau nišos, kurioje galėčiau veikti. Atrodo, linai ir tapo ta niša.
Visada jų kažkiek augindavau dėl savęs. Bet pernai dariau kažkokį darbelį ir man tos linų viršūnėlės lūžinėjo. Pradėjau galvoti, kaip galima jas panaudoti. Kilo mintis apie padėkliukus, skirtus namų kvapui ar žvakei įdėti. Žodžiu, ėmiau koncentruotis į linus. Ir toliau bandysiu puoselėti šią idėją. Man labai norisi natūralumo, pastebėjau, kad žmonės irgi jo pasiilgę“, – pasakojo Laura ir šyptelėjo, pavadinta linų ambasadore.
Būna visokių dienų
L. Stonkevičienės veikla įvairi. Ji turi užsiėmimams paruošti priemonių ir medžiagos, bendrauja, žiniomis dalijasi su vaikais, suaugusiais žmonėmis. Be to, tirkšliškė kuria įvairias grožybes pagal individualius įmonių, organizacijų užsakymus.
„Sakyčiau, kad arčiausiai širdies man yra individualūs užsakymai. Nes ten kiekvienas darbas yra kitoks, savitas. Reikia paieškoti variantų, kad padarytum kažką tokio, kad tas darbelis nebūtų panaudotas tik vieną kartą, vienai šventei“, – kalbėjo pašnekovė.
O dienų ir pačiai Laurai, ir jos studijoje užsiėmimus lankančioms mokinėms būna įvairių. Kitą kartą, žiūrėk, nesiseka tinkamai surišti ir paprasčiausios linų puokštelės. O kartais viskas einasi lyg per sviestą.
„Tai, kaip sekasi arba nesiseka darbas, priklauso nuo daug ko. Nuo nuotaikos, įkvėpimo, atsineštų minčių, vidinės būsenos. Bet tai žmogiška“, – kalbėjo floristė.
Nebijoti ir bandyti kurti
Kaskart bendraujant su mokytojais, lektoriais, edukatoriais, prisiliečiančiais prie vaikų ir suaugusiųjų kūrybiškumo ugdymo, norisi sužinoti jų nuomonę, ar kiekvienam žmogui duotas gebėjimas kurti.
Laura, atsakydama į šį klausimą, pasitelkė pavyzdžių iš savo veiklos. Ne kartą yra buvę situacijų, kai į studijoje vykstančius vaikų gimtadienius atėję suaugusieji, ypač vyrai – tėčiai, seneliai, dėdės, tvirtino, kad yra mechanikai, fizikai, matematikai, su menu ar kūryba nieko bendro neturi, tad čia nieko jiems nepavyks.
„Bet kai išdrįsta sėsti prie stalo, paimti priemones ir įrankius, visiems viskas pavyksta. Ir, mano požiūriu, dažnu atveju jie sukuria labai gražių darbų, prie kurių neprikibsi. Daug kas apie save galvoja, kad yra nekūrybingas, bet kai pabando, išdrįsta, kai šalia yra žmogus, galintis parodyti, užvesti ant kelio, tai kūrybiškumas ir atsiskleidžia“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.
Nuo pasaulio nepabėgsi
Su L. Stonkevičiene aptarėme ir Visų šventųjų, Vėlinių, Helovino temą.
„Jaunoji karta nori švęsti Heloviną. Ir tai normalu – pasaulis platus, žmonės keliauja, mato, kaip gyvena kitų šalių ar žemynų žmonės, ir priima jiems patinkančias svetimas tradicijas, šventes. Niekur nuo to nepabėgsi. Kita vertus, svarbiausia nepamiršti to, kas sava“, – įsitikinusi mokytoja. Būtina suvokti, kad Visų šventųjų diena ir Vėlinės – šiltas, jaukus mirusiųjų paminėjimas.
Laura ir jos mokinės turi tradiciją – rudeniui prasidėjus jos daro kompozicijas. Dalis mergaičių tuos darbelius nešasi namo, o tada, kai važiuoja lankyti artimųjų kapų, suranda nelankomų kapų ir ant jų padeda kompozicijas, uždega po žvakutę. O jei kurios nors mokinės neturi galimybės nuvažiuoti į kapines, jų kūrinėlius ant nelankomų kapų padeda mokytoja.
Laura akcentavo, kad saikas svarbus visose srityse. Jos nuomone, kuo mažiau, tuo gražiau. Dabar ruduo, todėl pats gražiausias ir paprasčiausias akcentas ant kapo – viržiai. Arba kokia nors dekoratyvi augalo šakelė su raudonomis uogelėmis. Ir simbolinė žvakutė.
„Kam reikia tos pompastikos, dirbtinumo? Kam per Visus šventuosius ir Vėlines mąstyti, ką kiti žmonės pasakys? Kapų apkrovimas daugybe žvakių ir krepšelių nebent parodo kitiems žmonių finansines galimybes. Bet ne meilę ir pagarbą išėjusiesiems“, – apibendrino „Santarvės“ pašnekovė.
Nuotr. autorės ir iš Lauros Stonkevičienės asmeninio archyvo
