Laimonas Vaišvila gyvena Mažeikiuose. Muzikantas, kompozitorius, aranžuotojas, pedagogas.
Muzikanto genas, matyt, atėjęs iš probočių – tėvo bočius buvo geriausias Žemalės giedorius. Iš tėvo atėjo muzikinis raštas, improvizacijos pomėgis. Iš pedagogės mamos – iškalba, inteligencija. Atėjo ir iš kartos į kartą perduota pagarba tėvams, kaimui, žemei, žmogui, kalbai.
Mano akimis, Laimonas turi Žemaitijos dvasios pajautą, tikrą, ne visada kiekvienam suprantamą. Ir humoras jo iš žemaitiškų klodų.
Jo kuriama muzika ir muzikavimas, akompanavimas – su džiazo prieskoniu. Net į tremtinių choro dainavimą džiazo spalvų pridėjo… Groja pianinu, klavišiniais, būgnais. Ir daugiau negu groja. Visada improvizuoja, nuotaikos ir tos dienos jausmo prideda.
Lyrikas iki kaulo smegenų, bet jo lyrika kitokia, nes jis pats netelpa į ribotą apibrėžimą, apibūdinimą.
Iš mūsų pokalbių gimė štai toks Laimono pasakojimas apie jam ir (galbūt) kitiems svarbius dalykus.
Apie vaikystę
Šeimoje augome trys vaikai. Du broliai ir sesuo. Aš – vyriausias. Visi trys užaugome pamokyti muzikos. Brolis Tomas muzikuoja vienas, padainuoja. Sesuo Justina yra baigusi Mažeikių muzikos mokyklos Židikų skyrių, nuėjo į filologiją. Dirba vertėja. Groja fortepijonu, puikiai dainuoja.
Gimiau Ukrinuose, augau Šilalėje, bet gyvenimas buvo padalytas į žiemas ir vasaras. Mokslo metai – Šilalėje, vasara ir kitos atostogos – Ukrinuose, pas bočius. Šilalės II vidurinėje mokykloje baigiau 8-ias klases. Pats norėjau ir tėvai išleido į Klaipėdos Stasio Šimkaus muzikos mokyklą. Išsiuntė iš namų 15-os metų! Dabar, kai pagalvoju, juk visai dar vaikas. Mama įduoda 10 rublių pragyventi, o aš per dieną ar dvi juos išleidžiu. Tiesa, anais laikais tai buvo nemaži pinigai.
Nepatiko ten mokytis. Grojau ne tą, ką norėjau, o ką reikėjo groti, man nepatiko. Paaugliui liepė groti klasiką! Ištvėriau vienus metus ir grįžau į Šilalę.
Tėvai, laimei, buvo liberalių pažiūrų ir leido man pačiam savo galva gyventi. Šen bei ten dirbau, didžėjavau. Žodžiu, tryniausi. Po metų tėvas pasiteiravo, ar dar noriu muzikos mokytis, gal noriu į Rokiškio kultūros mokyklą, ir įspėjo, kad muzikanto gyvenimas – ant scenos, visada įtampa, visada jaudinimasis. Jau buvo nusibodę trintis po Šilalę ir sutikau. Nuvežė mane į Rokiškį, įstojau. Ištvėriau ten ketverius metus. Baigdamas mokslus susikirtau per vieną įskaitą ir nutariau: velniop! Apsieisiu be jūsų diplomo.
Tėvai jau buvo iš Šilalės persikraustę
Apie muzikanto kelią
Su tėvais – Irena ir Jonu Vaišvilomis prie Šilalės muzikos mokyklos, kurioje Laimonas mokėsi groti fortepijonu.
Apie gyvenimą ne Lietuvoje
Apie darbą, muzikavimą, kūrybą
Apie kultūrinį palikimą
Visą straipsnį galite skaitykite laikraštyje „Santarvė" arba užsisakę laikraščio elektroninę versiją.
Prenumeruok internetu
mmhm gerai..