Laimonas Vaišvila gyvena Mažeikiuose. Muzikantas, kompozitorius, aranžuotojas, pedagogas.
Muzikanto genas, matyt, atėjęs iš probočių – tėvo bočius buvo geriausias Žemalės giedorius. Iš tėvo atėjo muzikinis raštas, improvizacijos pomėgis. Iš pedagogės mamos – iškalba, inteligencija. Atėjo ir iš kartos į kartą perduota pagarba tėvams, kaimui, žemei, žmogui, kalbai.
Mano akimis, Laimonas turi Žemaitijos dvasios pajautą, tikrą, ne visada kiekvienam suprantamą. Ir humoras jo iš žemaitiškų klodų.
Jo kuriama muzika ir muzikavimas, akompanavimas – su džiazo prieskoniu. Net į tremtinių choro dainavimą džiazo spalvų pridėjo… Groja pianinu, klavišiniais, būgnais. Ir daugiau negu groja. Visada improvizuoja, nuotaikos ir tos dienos jausmo prideda.
Lyrikas iki kaulo smegenų, bet jo lyrika kitokia, nes jis pats netelpa į ribotą apibrėžimą, apibūdinimą.
Iš mūsų pokalbių gimė štai toks Laimono pasakojimas apie jam ir (galbūt) kitiems svarbius dalykus.
Apie vaikystę
Šeimoje augome trys vaikai. Du broliai ir sesuo. Aš – vyriausias. Visi trys užaugome pamokyti muzikos. Brolis Tomas muzikuoja vienas, padainuoja. Sesuo Justina yra baigusi Mažeikių muzikos mokyklos Židikų skyrių, nuėjo į filologiją. Dirba vertėja. Groja fortepijonu, puikiai dainuoja.
Visą straipsnį galite skaitykite laikraštyje „Santarvė“ arba užsisakę laikraščio elektroninę versiją.
Prenumeruok internetu
mmhm gerai..