Artėja Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) ir Tautiškos giesmės diena. Tą dieną ne sykį bus kartojamas žodis LIETUVA. Tad vertėtų prisiminti šio žodžio kilmę.
Lietuviai vieninteliai iš visų baltų genčių buvo sukūrę savo valstybę. Pirmą kartą neabejotinai Lietuvos vardas buvo paminėtas 1009 metais lotyniškai parašytuose Kvedlinburgo metraščiuose, kur aprašytas Brunono (Bonifaco) ir dar 18 krikščionių nužudymas. Metraštininkas pavartojo sulotynintą slavišką kilmininko formą Lituae.
Lietuvos vardas, anot kalbininko Zigmo Zinkevičiaus, istorijos šaltiniuose turi tris atmainas: liet- (lietuvių tradicija), lit- (slavų tradicija), leit- (latvių tradicija). Latviai, likę vieninteliai kaimynai baltai, anksčiau Lietuvą vadino Lietava, bet dabar įsigali forma Lietuva (kirčiuotas pirmas skiemuo).
Taigi, kokios mūsų šalies pavadinimo atsiradimo versijos? Dėl Lietuvos vardo kilmės kalbininkai jau seniai ginčijasi.
Dar XV–XVI amžiuje, remiantis teorija, jog lietuviai – neva romėnų palikuonys ir yra atsikėlę iš Italijos, tad Lietuvos vardas esą kilęs iš iškraipyto Italijos vardo – L’Italija.
Vėliau Lietuvos vardą bandyta sieti su lotynišku žodžiu lῑtus (jūros pakraštys). Bet tai nebuvo logiškas sprendimas, nes pati Lietuva buvo ieškotina toliau nuo jūros.
Atsirado teorija, jog šalies pavadinimas kilęs iš žodžio lietus, nes Lietuva – tai lietaus kraštas. Bet tai irgi labai ginčytinas aiškinimas, nes yra kraštų, kur lyja nepalyginamai dažniau, bet jie taip nevadinami. Yra kitataučių kalbininkų aiškinimų, jog Lietuvos vardas galėjo kilti iš keltiško žodžio Litavia (pakrančių šalis).
Bet vis dažniau buvo apsistota prie versijos, jog pavadinimas kilo iš upėvardžio. Kalbininko Kazimiero Kuzavinio (1927-2006) prielaida, kad Lietuvos vardas kilęs iš upelio Lietauka arba Lietava, ištekančio iš Lietaukos raisto. Tai dešinysis Neries intakas. Ši nedidelė upelė teka vos už 30 km nuo Kernavė̃s, svarbaus senosios Lietuvos valstybės politinio centro. Taigi, didelė tikimybė, kad ilgainiui tuo pačiu vardu imta vadinti ir teritorija prie upės, o paskui ir visa Lietuvos žemė, kur iškilo Kernavė̃, Trãkai ir Vilnius.
Anot K. Kuzavinio, baltams būdingas toks modelis: vandenvardis →kraštovardis→tautovardis. Bet profesoriui Antanui Saliui abejonių kėlė ir šis aiškinimas. O gražiausiai, be abejonės, mūsų šalies pavadinimo kilmę įprasmino poetas Justinas Marcinkevičius: „Tai gražiai skambėjo žodžiai: / Laukas, pieva, kelias, upė, / Tai gražiai iš jų išaugo / Vienas žodis LIETUVA.“
Įvairiomis kalbomis Lietuva skamba panašiai: Lietuva, Литва, Litwa, Litva, Litauen, Лiтва, Lithuania, Lituania, Litvanio, Leedu, Liettua, Lituanie, Litvanya ir kt. Bet gražiausiai – lietuviškai.
Giedodami Tautišką giesmę, pajuskime istorijos nuožmumą, mūsų tautos gyvybingumą ir atkaklumą, lietuviškos vasaros kvapus, medaus skonį, vienybę su kitais ir įsipareigojimą ateičiai.
Pagal Z. Zinkevičiaus įžvalgas knygoje Tautos kilmė
parengė Genovaitė VALANTIENĖ
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
