Lietuvybės ir švietėjiškos veiklos idėjos – per tris Renavo knygnešio kartas

Adelijos ir Antano Skeivio vestuvinė nuotrauka. Nuotr. iš Stepono SKEIVIO archyvo

Nepasiduoti carinės Rusijos priespaudai ir skleisti lietuvybę savame krašte – tokie buvo Renave gyvenusio knygnešio Antano Skeivio siekiai. Dėl šių įsitikinimų ir draudžiamos veiklos patirti sunkumai, caro žandarų smurtas prisidėjo prie to, kad Renavo šviesuolis užgeso būdamas tik 38-erių.
Šiemet, kovo 6 d., sukanka 145 metai, kai šis mūsų kraštietis gimė.

Ūkininkui buvo svarbi lietuvybė

Apie knygnešio vaikystę ir jaunystę žinoma nedaug – jis gimė 1876 m. dabartiniame Mažaičių kaime (tada jis vadinosi Mižaičių kaimu). Būdamas 19-os su pagyrimu baigė Žemalės valdžios mokyklą.
Nors A. Skeivys turėjo nemažą ūkį – apie 38 hektarus žemės, tai jam netrukdė carinės Rusijos paskelbto spaudos draudimo metu imtis knygnešio veiklos.
Istorikas Povilas Šverebas savo straipsnyje „Antanas Skeivys ir griūvantys carizmo pamatai Renave“ rašė, kad knygnešio anūkė Elena Strikytė-Eičinienė, dalydamasi mamos atsiminimais, tvirtino, jog senelis galą gavo „per tą lietuvybę“.
Rudenį, kai baigdavosi didieji ūkio darbai, A. Skeivys išskubėdavo prie rubežiaus – ten susirinkdavo nemažai knygnešių, juos per sieną pravesdavo vedlys.
Anūkė neprisimena, per kokią upę ar pelkę jiems tekdavo bristi, tačiau jos mama sakydavo, kad būtent ten knygnešys ne kartą peršalo ir dėl to susirgo džiova.
Knygas ir laikraščius ūkininkas nešdavo ne sau – jo namai buvo lyg skaitykla. Didžiajame kambaryje stovėjo ilgas stalas, ten susirinkdavo tiek žmonių, kad vos susėsdavo. Garsiai būdavo skaitomi laikraščiai, aptarinėjamos naujienos, rūkoma.
Lietuviškos spaudos draudimo laikais pas A. Skeivį kiekvienas renaviškis gaudavo lietuviškų knygučių bei laikraščių iš užsienio.

Knygnešius lydėjo pavojai

Kaip „Santarvei“ pasakojo istorikas P. Šverebas, net ir A. Skeivio sūnus Steponas ne iš karto patikėjo, kad jo tėvas, kuris buvo stambus ūkininkas, turėjo laiko užsiimti knygnešyste, tačiau tai įrodyta dokumentais ir kitų žmonių liudijimais.
„Jis nebuvo tas žmogus, kuris gyveno iš knygnešystės, kaip žymiausias Mažeikių krašto knygnešys Kazimieras Ercupas. Jis tai darė iš patriotizmo, meilės Lietuvai. Kur A. Skeivys keliaudavo, tiksliai nėra nustatyta, – kartais mūsų apylinkių knygnešiai rinkdavosi artimesnį, kartais – tolimesnį maršrutą. Vieni į Rytprūsius eidavo pro Kretingą, kiti – pro Gargždus, dar kiti – pro Šilutę“, – pasakojo istorikas.
Pasienis buvo suskirstytas į tris kvartalus. Lengviausiai knygnešiams pavykdavo įveikti pačią sieną, mat neretai pasieniečiai būdavo paperkami.
Pasak P. Šverebo, pavojingiausi buvo raitieji pasienio patruliai, po to knygnešiams tekdavo keliauti per pasienio ruožą, kur buvo nemažai užverbuotų agentų. Šie apie knygnešius neretai pranešdavo žandarams. Po to – policijos ruožas, kuriame taip pat knibždėjo daug agentų.
Knygnešiai dažniausiai keliaudavo naktimis, jeigu tik pastebėdavo pavojų, mesdavo savo nešulius ir sprukdavo kiek galėdami.

Nerimo ir renaviškiai

1905 m. Rusijoje kilęs judėjimas prieš carizmą, politinę ir ekonominę imperijos plėtrą stabdančias feodalinės santvarkos liekanas neaplenkė ir Lietuvos, tačiau čia kilęs judėjimas buvo labiau tautinio atspalvio. Neliko nuošalyje ir Renavo apylinkių gyventojai – čia vyko mitingai, kuriuose prakalbos buvo sakomos lietuvių kalba, žmonės buvo raginami neklausyti rusų valdžios ir nemokėti mokesčių.
„Renave buvo išvaikyta valsčiaus valdyba, sunaikinti carų portretai, išrinkti nauji valsčiaus vadovai. Teismo sprendime nurodoma, kad A. Skeivys 1905 metais Renave ir Židikuose, turgaus aikštėje, o po to ir prie valsčiaus valdybos ne kartą sakė kalbas, raginančias nepaklusti teisėtai valdžiai, nevykdyti karo prievolės ir nemokėti mokesčių“, – rašė P. Šverebas.
Provokatoriams išdavus, Renavo šviesuolis buvo sugautas tik po penkerių metų, tačiau tai nenumalšino rusų žandarų pykčio – ūkininkas buvo sumuštas šautuvų buožėmis, surištas vadžiomis.
Už A. Skeivio veiklą jam grėsė suėmimas iki trejų metų, tačiau teismas bausmę sumažino iki mėnesio kalėjimo (šią bausmę Telšių kalėjime jis atliko iki teismo) bei skyrė apmokėti teismo išlaidas.

Padėjo grafas

Tokią švelnią bausmę, istoriko teigimu, lėmė grafo Felikso Melžinskio, kuris buvo Renavo dvarininkas ir Telšių apskrities garbės Taikos teisėjas, liudijimas.
Grafas paliudijo, kad A. Skeivys, nors ir dalyvavo mitinguose, bet jo poveikis šiems susibūrimams buvo ne tik nežalingas, bet ir raminantis. Grafas, kaip vietinis dvarininkas, asmeniškai buvo suinteresuotas A. Skeivio veikla ir laikė savo pareiga pareikšti, jog jo dėka dvaro apylinkėse neįvyko žalingų poelgių. Su šia nuomone sutiko ir vietos Žemaičių viršininkas Vladimiras Aleksandravičius Pisariovas.

Skeivių-Strikių gyvenamasis namas Mažaičiuose. Nuotr. iš Stepono SKEIVIO archyvo

Liudijime pažymėta, kad A. Skeivys priklauso stambiems valstiečiams – žemdirbiams ir ūkininkauja kultūringai.
P. Šverebo nuomone, tokį grafo liudijimą lėmė svarbaus asmens tarpininkavimas. Ir paties F. Melžinskio žmogiškumas. Kita vertus, dvarininkas suvokė, kad dėl griežto nuosprendžio Renavo apylinkėse populiariam žmogui galimi neramumai. Tuo metu, kai revoliucinis judėjimas ką tik buvo nurimęs, naujas konfliktas niekam nebuvo naudingas.

Buvo parengęs Nepriklausomybei

Kalėjimas nenuslopino knygnešio siekio skleisti lietuvybę – 1912 m. jis Renave organizavo pirmąjį lietuvišką vakarą, buvo išrinktas į naujosios Renavo bažnyčios statymo komitetą.
A. Skeivio sūnus Steponas (be jo šeimoje dar buvo sūnus Alfonsas, kuris mirė mokydamasis Telšių mokytojų seminarijoje, ir duktė Jadvyga Strikienė, kurios vyras buvo ištremtas į Irkutską, o jai pačiai su dukra Elena nuo tremties vos pavyko pasislėpti) buvo vos metų, kai 1914 m. nuo paralyžiaus mirė tėvas. S. Skeivys pasakojo: Renave užtekdavo pasakyti, kieno jis sūnus, ir atsiverdavo visos durys.
P. Šverebas atskleidžia A. Skeivio švietėjiškos veiklos reikšmę: „Jo indėlį pažymėjo ir kaimynystėje gyvenęs Feliksas Gedutis, kuris, praėjus ketveriems metams po Antano Skeivio mirties, rašė progresyviojo jaunimo kuopos „Paupis“, veikusios Pirmojo pasaulinio karo metais Mažeikių rajone, metraštyje: Antanas Skeivys savo renaviškius jau buvo parengęs Nepriklausomybei. Tarpukario metais nereikėjo dėti daug pastangų, kad juos vėl suburtum į įvairias visuomenines draugijas, organizacijas. Veikli šaulė buvo ir Skeivio dukra.“

Idėjas perėmė sūnus ir anūkas

Literatūros mokslas, filosofija paviliojo ir knygnešio sūnų Steponą – jis baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete, 1936 m. pradėjo pedagoginį darbą. Įdomu tai, kad 1941–1942 metais S. Skeivys Mažeikių gimnazijoje ir Viekšnių progimnazijoje mokė lietuvių kalbos. 14 metų jis buvo Klaipėdos „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos direktorius.
S. Skeivys iš rusų kalbos vertė šios šalies rašytojų kūrinius, paskelbė straipsnių literatūros, teatro, pedagogikos klausimais, eilėraščių.
S. Skeivio sūnus, knygnešio anūkas Rimantas gimė ir mokėsi Mažeikiuose. Baigęs Vilniaus universitetą ir gavęs daktaro laipsnį jis dirbo Filosofijos, sociologijos ir teisės institute, „Krantų“ ir „Metų“ redakcijose, išleido studiją „Petro Cvirkos prozos lyrizmas“. R. Skeivys paskelbė nemažai estetikos ir filosofijos darbų, yra vienas iš antologijos „Grožio kontūrai“ rengėjų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto