Loterija su tuo virusu: gali pasisekti, o gali ir ne

Pavasarį COVID-19 liga persirgusi Kristina pabrėžia, kad, saugant save ir kitus, svarbios visos priemonės. Nuotr. iš asmeninio archyvo

Buvusią mažeikiškę, Stokholme įsikūrusią Kristiną Varkalytę „Santarvė“ ne kartą bandė pakalbinti viena ar kita tema. Ji niekada nepasakė „Ne“, bet dėl vienokių ar kitų priežasčių pokalbiai vis buvo nukeliami.
Jeigu atvirai, nebuvau tikra, kad pavyks ir šį kartą, tuo labiau atvirauti tokia jautria COVID-19 tema, kuria ji pasisakė socialiniuose tinkluose.
Kristina apie šią ligą žino ne iš nuogirdų ar oficialios informacijos bei statistikos. Ją pačią pavasarį buvo pričiupusi koronaviruso infekcija.
Moteris dirba medicinos darbuotoja ir dėstytoja Stokholmo universitetinėje ligoninėje, tad iš arti mato, kaip liga paveikia žmonių gyvenimus.
„Manyje kovoja dvi mano pusės: privačioji sako ne, profesinė pusė sako: REIKIA, nes pasiimdama diplomą pasirašiau, kad sieksiu prisidėti prie kelio užkirtimo ligai ir skausmui. Jei bent pora žmonių susimąstys, – jau bus gerai“, – savo sprendimą su „Santarve“ pasidalyti pamąstymais, pastebėjimais paaiškino Kristina.

Apsikabinęs seniai matytą giminę, gali atsigulti ilgam į lovą, o gali ir ne.
Išėjęs pasižmonėti, gali susirgti pats, o gali pats ir nieko nejausti, bet užkrėsti kitus.
Aplankęs kapines, gali greitai šalia atsigulti ir pats, o gali ir ne.
Aš stebiu diskusijas, skaitau įvairias mintis, rūpinuosi. Su augančiu sergamumu lietuviškasis ruduo primena švediškąjį pavasarį. O ką aš prisimenu ir iki šiol nešiojuosi iš to pavasario, kai ir pati susirgau COVID-19?

NERIMĄ. Tai AŠ parnešiau virusą į namus iš darbo. Į namus, kur vienas priklauso rizikos grupei, o kitas – jaunas žmogus, dėl kurio ateities viską atiduotum. Geros ateities. O kas, jei..? O kiek aš žmonių užkrėčiau važiuodama traukinuku namo, stovėdama stotelėje, prasikeisdama parduotuvėje?

PANIKĄ. Tada, kai tau akimirką trūksta oro, bandai prisiminti visas instrukcijas, kuriomis bandai padėti savo pacientams, gydomiems kvėpavimo ventiliatoriumi. Galiausiai susikaupi ir darai. Tada, kai tu jau ant ribos „skambinti 112 ar dar šiek tiek palaukti“, o girdi, kad tavo mylimas žmogus gretimame kambaryje taip pat iki negalėjimo kosėja ir kvėpavimas ne kažką, susizgrimbi: o kas pasirūpins trečiuoju?!

BEVILTIŠKUMĄ. Kai kūną laužo iki negalėjimo, kai niekas nepadeda, kai tu lauki tos akimirkos, kai tau nieko neskaudės. Tada, kai sulauki skambučio: nebėra kolegės. Paskutinę pamainą kartu ant žemės atsisėdusios ir verkėme, ir juokėmės po visais viziriais ir kaukėmis, o po poros dienų abi (ir dalis kitų kolegų) nebeatėjome į darbą. Tas tuštumos jausmas dalyvaujant laidotuvėse per ZOOM.

VIENIŠUMĄ. Kai jautiesi vienišas su savo liga, saviizoliacija, griežtomis grįžimo į darbą taisyklėmis – čia apie manąjį. O paciento vienišumas? Jei sirgdamas namie bent turi kažkokį ryšį su artimu, tai ligoninės palatoje esi vienišas su neaiškia liga ir nežinomybe: kai porą valandų laikaisi pakankamai padoriai, o paskui netikėtai tavo lovą personalas bėgom stumia koridoriais iki intensyviojo skyriaus, kur tavęs laukia intubacija ir prijungimas prie kvėpavimo ventiliatoriaus. Tas vienišumas personalo, sukniubusio ant žemės po tokio transportavimo, kai staugi, o aidas tolsta tuščiais naktinių klinikų koridoriais. Tik to staugimo niekas negirdi. Apsikabini kolegą ir jį užgniauži.
SVETIMĄ SKAUSMĄ. Tada, kai sutinki pacientus po mėnesio ar daugiau, praleisto kvėpavimo ventiliatoriuose. Pas mus dauguma jų jau atkeliaudavo išmokę iš naujo vaikščioti su pagalba (taip, kas nesusidūrę: ir po savaitės komoje ventiliatoriuje tenka visko mokytis iš naujo – ir sėdėti, ir nulaikyti šaukštą, ir dėti pirmuosius žingsnius), bet dalį dar slaugės mobilizuoja liftu. Tada, kai mums nepavyksta nutraukti gydymo deguonimi, o pacientai išrašomi namo ir su namams pritaikytu kvėpavimo ventiliatoriumi, ir su deguonies koncentratoriais. Su vis dar neužgijusiomis pragulomis – 5 cm gylio žaizdomis ties uodegikauliu.
Tokias žaizdas studijų metais matėme mokslinėje literatūroje ir buvome tikri, kad 2020-aisiais bent jau mūsų šalyje tikrai tokių nė su žiburiu nerasi! O dabar su jomis – tiek vyresnio amžiaus žmonės, tiek jauni, stiprūs mano metų vyrai.

Apie tą pavasarį primena ne tik mintys, bet ir kūnas. Pamečiau pusę plaukų – neperdedant. Kas vyksta su kojomis, nežinau iki šiol. Jos gyvena savo gyvenimą – ten kažkas tai vaikšto, tai šokinėja, tai apima pojūtis, kad jų nebėra, o kai kada jos netgi labai apie save primena. Nuovargis. Prakaito liaukų sutrikimai. Skonio ir kvapo prislopimai ir keisti atsiradimai – čia jau anekdotinės situacijos.

Yra kolegų, kurie iki šiol negali grįžti į darbą dėl nuolatinio nuovargio – fatigue ar kvėpavimo, neatsistatančio į senas vėžes. Sutinku begalę žmonių, kurie patyrė ne tik fizinę, bet ir psichinę nesveikatą – dėl vienišumo, dėl negalėjimo grįžti į darbą, dėl negalėjimo aplankyti savo artimųjų senelių namuose, dėl nuolatinio nuovargio ir neatsakyto klausimo: kada visa tai baigsis?

Ar verta rizikuoti? Galbūt, nes gali nieko nebūti. Bet gali ir būti. Būkime saugūs ir sveiki ❤️


Švedijos karalius Carl XVI Gustaf savo kalboje pavasarį sakė, kad pandemija atnešė daug neaiškumo, bet viena yra aišku: mes visi vėliau prisiminsime šį laiką ir vertinsime – ar aš pagalvojau apie šalia esančiuosius, ar aš pirmiau stačiau save?
Tuos pasirinkimus, kaip elgiamės šiandien, nešiosimės su savimi ir po daug laiko, nes kiekvienas žingsnis paliečia šalia esančiuosius – tiek perkeltine prasme, tiek tiesiogine. Iš čia turbūt ir tos mano birios mintys, kurios sugulė mano socialiniame tinkle po pastebėjimo, kad nors užsikrėtusiųjų skaičius auga, diskusijos apie Vėlines, kapinių lankymus, giminių susitikimus, planuojamus pasibuvimus vis tiek netyla.
Kristina VARKALYTĖ
Medicinos darbuotoja, dėstytoja

4 Atsakymai į “Loterija su tuo virusu: gali pasisekti, o gali ir ne”

  1. meska parašė:

    Stiprybes visiems,
    Viena puse kuzda , tas virusas Covid 19, kaip sloga ,jei gydai pasveiksi per savaite, jei negydai pasveisksi per 7 dienas.
    Taciau kai budi kelias paras uz sienos , ir girdi kaip tavo artimaas dusta nuo kiekvieno judesio, piilnai supranti, kad negali niekuom padet pradedi susimastyt,
    Saugokim vieni kitus ,

  2. parimatch parašė:

    Ставки на спорт в букмекерской компании Париматч. Надежно, быстро, честно! Отличный сервис, широкая линейка спортивных событий, продуманный интерфейс! Ко всему этому присутствует онлайн пм казино parimatch!

  3. Anonimui parašė:

    Šitiems nepadėtų. Tokiems pakeisti požiūrį padėtų tik viena – jei patys susirgtų ganėtinai sunkia forma.

  4. Anonimas parašė:

    Šitą straipsnį reikėtų paskaityti visiems neigiantiems, kad virusas egzistuoja. Ir visiems puolantiems apkabinti ir būtinai pabučiuoti seniai (ar nelabai seniai) sutiktą giminaitį. Ir visiems kaukes parduotuvėse ir autobusuose nešiojantiems tik dėl vaizdo, ant smakro, kad baudos negautų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*