„Malūnų keliu“ po Mažeikių kraštą

Net ir geriausi namai kartais pabosta, o tuomet kyla noras kur nors išvažiuoti. Tokiais atvejais verta prisiminti, kad įdomių vietų galima atrasti visai netoli.

Vienas iš būdų pažinti Mažeikių kraštą – leistis į temines keliones automobiliais.

Turiningas maršrutas

Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centras yra parengęs ne vieną teminį maršrutą norintiesiems geriau pažinti kraštą. Jie skelbiami centro interneto svetainės skiltyje „Ką veikti“. Vienas iš minėtų maršrutų – „Malūnų kelias“, kviečiantis automobiliu aplankyti senųjų malūnų vietas ir susipažinti su jų istorijomis.

Kadaise malūnai buvo svarbūs vietos bendruomenių gyvenimo centrai – čia ne tik buvo malami grūdai – aplink malūnus kūrėsi verslai, buvo gaminama elektra, virė kasdienis gyvenimas.

Šiandien dalis malūnų išlikę kaip kultūros paveldo objektai, kiti pakeitė paskirtį ar liko tik žmonių atmintyje. Keliaujant turizmo specialistų parengtu maršrutu, galima išvysti ir vėjo, ir vandens malūnų, pasigrožėti Ventos pakrančių kraštovaizdžiu bei atrasti mažiau pažintas Mažeikių krašto vietas. Tai kelionė, kurioje susipina technikos paveldas, architektūra, gamta ir vietos žmonių istorijos.

Skaičiuojama, kad leidęsi maršrutu „Malūnų kelias“ keliautojai nuvažiuoja apie 100 kilometrų Mažeikių rajono keliais ir keliukais. Daugiausia – asfaltuotais.

Kelionės metu aplankomi 6 rajone esantys malūnai. Tiesa, ne į visus maršrute esančius objektus pavyks patekti. Su kai kurių atstovais reikia būti iš anksto susitarus telefonu dėl atvykimo ir apsilankymo. Maršrutas driekiasi per skirtingas rajono vietoves, todėl keliautojai ne tik susipažįsta su malūnų istorija, bet ir pamato Ventos bei Varduvos pakrantes, mažesnius kaimus ir miestelius.

Šiek tiek apie pačius malūnus

Purplių vėjo malūnas, pastatytas 1898 m. Antano Racevičiaus pagal Latvijoje gautus brėžinius, yra įtrauktas į Lietuvos kultūros paveldo registrą. Veikė jis iki 1962 m., paskui buvo restauruotas ir šiandien atspindi senovines malimo technologijas bei architektūrines tradicijas. Malūnas siūlo lankytojams galimybę pažinti istoriją ir tradicijas, susipažinti su vėjo energijos panaudojimu ūkinėje veikloje.

Viekšniuose malūnas pastatytas 1897 m. Pranciškaus Lengvenio, o 1918 m. malūnas visiškai perėjo į jo rankas. 1920 m. įrengti valcai, 1925 m. – vilnų karšykla ir verpykla. 1928 m. sumontuotas generatorius, tiekęs elektrą miesteliui. 1999 m. malūnas privatizuotas, įrengta hidroelektrinė. Šiandien į jo vidų lankytojai patenka nedažnai – renginių arba ekskursijų metu, mat objektas nėra pritaikytas lankytojams, laukia geresnių dienų. Bet pastatas traukia ne tik viekšniškius, bet ir miesto svečius.

Apie 7 kilometrus nuo Mažeikių nutolęs Stulpino malūnas – unikalus istorinis objektas, įsikūręs ant Ventos upės kranto. Pastatytas 1886 m., malūnas išsaugojo savo senąją dvasią ir originalų interjerą. Nors dabar jis nebeveikia kaip restoranas, malūnas iki šiol išsiskiria autentiška architektūra ir yra vienas ryškesnių regiono pramoninio paveldo objektų.

Pauliankos malūnas ir karčema – tai istorinis malūnas, kuriame šiandien svečius pasitinka ne tik Ventos upės grožis, bet ir autentiškas maistas. Pirmasis malūnas buvo pastatytas XIX a. viduryje, o jo istorija siekia dar 1900 m., kai jį valdė įvairūs šeimininkai, tarp jų ir Lačai. Po daugelio transformacijų ir rekonstrukcijų malūnas tapo kultūros centru, o vėliau pramonei priklausantys malūno pastatai buvo naudojami įvairiems tikslams, įskaitant biblioteką ir kultūros namus. Po karo malūnas buvo suremontuotas ir tapo svarbiu kaimo ekonomikos objektu, tačiau po 1970-ųjų jis buvo nebeveikiantis, kol galiausiai tapo karčema. Pauliankos karčema – gamtos apsupta ir Ventos upės šniokštimu besisveikinanti poilsio ir skanaus maisto erdvė, įkurta sename malūno pastate.

Gudų vandens malūnas – kultūros paveldo objektas Gudų kaime, Viekšnių seniūnijoje, Mažeikių rajone. Malūnas turi technologinę, istorinę ir architektūrinę vertę. Šalia malūno įrengta poilsio zona su 7 vietų automobilių stovėjimo aikštele, suoliukais ir informaciniu stendu. Tai puiki vieta pailsėti ir susipažinti su šio objekto istorija bei gamtos grožiu.

Buvęs Aleksandro Plechavičiaus vandens malūnas Sedoje stūkso dešiniajame Varduvos upės krante. Kadaise girnoms sukti vanduo būdavo kaupiamas Sedos malūno tvenkinyje, kuris buvo įrengtas 1810 m. Pastato rytinė dalis perdengia vandens kanalą, atvestą iš Varduvos upės.

Renovuotame malūne 2019 m. įrengta Kasdienybės meno galerija. Vienoje iš malūno patalpų atidarytas Plechavičių giminės kambarys, parodų salėje rengiamos parodos, vyksta kultūriniai renginiai, lankytojams pristatoma Sedos krašto istorija ir kasdienio gyvenimo tradicijos.