Eglė Mažonienė Mažeikių Henriko Nagio viešojoje bibliotekoje rašė Nacionalinį diktantą ir parodė puikias žinias – pateko tarp šimto geriausiai parašiusiųjų. Mažeikiškė pakviesta birželio 6 d. dalyvauti Nacionalinio diktanto finale LRT didžiojoje studijoje Vilniuje.
Konkurencija šiemet buvo nemenka – 16-ąjį kartą vykstančiame konkurse iš viso dalyvavo keliasdešimt tūkstančių žmonių.
Rašyti buvo malonumas
E. Mažonienė pasakojo, kad konkurse dalyvavo norėdama išbandyti jėgas, pasimėgauti rašymu bei prisiminti, kaip taisyklingai rašyti.
„Man tai buvo kaip žaidimas ir tikras malonumas“, – džiaugėsi ji.
Kiekvienais metais kurti tekstą Nacionaliniam diktantui patikima kokiam nors rašytojui. Šiemet ši svarbi užduotis skirta poetui, rašytojui, Nacionalinės premijos laureatui Gintarui Grajauskui. Eglei jo tekstas „Pavasaris“ iš pradžių pasirodė keistokas.
„Diktanto teksto „Pavasaris“ pradžioje autorius beveik prie kiekvieno žodžio kažkodėl parašydavo, kad tas daiktas ar dalykas yra panašus pats į save – tarkim, patalpa, panaši į virtuvę, žmogus, panašus į žmogų, o jo dantys panašūs į dantis. Maniau, kad tai bus kokia nors fantastinė istorija, tačiau toliau keistasis tekstas darėsi vis normalesnis ir paprastesnis“, – pastebėjo moteris.
Tekste – daug tiesioginės kalbos
Šiemetinis Nacionalinio diktanto tekstas išsiskiria tuo, kad jame daug tiesioginės kalbos.
„Sunkių žodžių nebuvo daug, tačiau tai nesumenkino teksto sudėtingumo. Tiesioginę kalbą irgi reikėjo taisyklingai užrašyti – su visais skyrybos ženklais ir didžiosiomis bei mažosiomis raidėmis. Ypač svarbu buvo nesupainioti, kuris veikėjas kuriuos žodžius sako“, – pastebėjo „Santarvės“ pašnekovė.
Rašyti diktantą Eglei sekėsi nesunkiai, tačiau dėl vienos teksto vietos ji suabejojo: „Kiek abejojau dėl vieno žodžio sakinyje: „Dar viena žiema baigėsi.“ Labai atidžiai klausiausi Marijaus Žiedo skaitomo teksto ir bandžiau suvokti, ar tai esamojo laiko veiksmažodis „baigiasi“, ar būtojo kartinio „baigėsi“. Pasirodo, suklydau, nes išgirdau ne taip, kaip buvo parašyta autoriaus tekste.“
Literatė ir menų studijos vadovė
E. Mažonienė taisyklingos rašybos daugiausia mokėsi mokykloje, o vėliau šių įgūdžių specialiai nelavino.
„Tiesiog labai mėgstu knygas, turiu regimąją atmintį ir dažniausiai beveik intuityviai jaučiu, kaip reikia taisyklingai rašyti.
Esu iš tų žmonių, kurie pastebi klaidas tekstuose, nes jos tiesiog „akis bado“, – sakė mažeikiškė.
Beje, Eglė yra literatė bei vadovauja Mažeikių menų studijai „Erdvė“. Galbūt literatūrinė veikla taip pat padeda lavinti raštingumą?
„Net nežinau, ar taisyklinga rašyba lavinasi mano literatūrinėje veikloje ir kūryboje. Gal taip, o gal ir ne. Manau, kad gramatikos žinios neturi didelės įtakos tekstų rašymui – juk tai, kad kūrinys parašytas be klaidų, dar nepadaro jo įdomaus ir patrauklaus skaitytojui“, – pastebėjo mažeikiškė. Ir apibendrino: geras rašytojas neprivalo mokėti taisyklingai rašyti (jo teksto klaidas gali ištaisyti redaktoriai), rašytojui svarbiausia yra turėti, ką pasakyti.
Šeima diegė meilę kalbai
Tai, kad E. Mažonienė jaučia meilę ir pagarbą savo kalbai, lėmė ir jos vaikystės aplinka: „Užaugau mokytojos ir laikraščio korespondento šeimoje, kur kiekvienas šeimos narys daug skaitė.
Dar vaikystėje bei paauglystėje girdėjau mamos palinkėjimus, jog ji norėtų, kad aš studijuočiau kalbotyrą ir nagrinėčiau lietuvių kalbos ir sanskrito panašumus, nes lietuvių kalba yra archajiška ir kilusi iš indoeuropiečių prokalbės.“
Tiesa, Eglė pasirinko studijuoti visai kitus dalykus, tačiau, kaip matyti, meilė kalbai, jos taisyklingumas jai išliko svarbūs.
Belieka palinkėti sėkmės Nacionalinio diktanto finale.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
