Mažeikiškės tekstuose – kitoks žvilgsnis į du miestus

Jūratė Norvaišienė. Gražinos Daukantaitės-Plonienės nuotr.

Liepos viduryje Mažeikiuose, Menų stotyje, dvi dienas vyko projekto „Išplėstinė Lietuva“ iniciatorių organizuotos kūrybinės dirbtuvės „Mažeikių tapatybės beieškant“.
Aplinkybės įvykius sudėliojo taip, kad kūrybinėse dirbtuvėse dalyvauti nutarė išimtinai vien moterys. Mažeikiškės, konsultuojamos iš Vilniaus atvykusių edukatorių, tobulino fotografijos išmaniaisiais telefonais bei kūrybinio rašymo gebėjimus, sėmėsi žinių.

Ir kūrybines dirbtuves vedusių edukatorių, ir dalyvių dėmesys, kuriant, lavinant rašymo įgūdžius, fotografuojant, buvo nukreiptas į Mažeikių miesto erdves bei kultūrinius elementus.
Kūrybinių dirbtuvių dalyvėms, išklausiusioms teorijos paskaitų, atlikusioms improvizacines užduotis, buvo skirta namų užduotis: vaizdu ir tekstu įamžinti prisiminimus keliantį Mažeikių kraštą bei savo kūrinius nusiųsti kūrybinių dirbtuvių koordinatorei.
Mažeikiškė, dviejų poezijos knygų autorė Jūratė Norvaišienė šiuos namų darbus atliko su kaupu – sukūrė du tekstus. Vieną jų paskyrė Mažeikiams – miestui, kuriame dabar gyvena, o kitą – savo širdies miestui Viekšniams. Ir ne bet kokius tekstus. Abiejuose vartojami tik tokie žodžiai, kurie prasideda raidėmis, esančiomis Viekšnių ir Mažeikių pavadinimuose.
„Mano buitis, būstas, darbas yra Mažeikiuose, o mano širdis, dvasia – Viekšniai. Parašiusi apie Mažeikius, negalėjau neparašyti ir apie sielą. Tai ir skaitytojai, manau, pajaus, kad vienas iš tų tekstų yra šiek tiek „sausesnis“, o kitas lyriškesnis“, – „Santarvei“ sakė J. Norvaišienė.
Kūrėja jau kurį laiką stebino ir džiugino artimuosius, gimines, bičiulius savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje publikuodama „vienos raidės“ tekstus. Kitaip tariant, jeigu, pavyzdžiui, autorė sumanydavo rašyti tekstą iš a raidės, tai tame tekste visi žodžiai ir prasideda būtent a raide.
Rudenį dienos šviesą turėtų išvysti Jūratės knyga, į kuria bus sudėti jos sukurti vienos raidės pasakojimai, istorijos. Knygai iliustracijas sukūrė taip pat mažeikiškė.
Tačiau nauja J. Norvaišienės knyga – rudenį, o dabar ji su „Santarvės“ skaitytojais dalijasi savo tekstais apie Mažeikius bei Viekšnius.
Loreta BUTKUTĖ
Gražinos Daukantaitės- Plonienės nuotr.

APSIŽVALGYMAS VIEKŠNIUOSE

Tekste apsiribota žodžiais iš septynių raidžių, kurios sudaro Viekšnių miesto pavadinimą – A E I K N Š V
Švelniai šiaušdamas Ventos vandenį, šiltas vasaros vėjas atplukdo valtį krantan. Išlipusi apsidairau: krantas kaip krantas – kiek apaugęs krūmais, kvepia šienu, voliojasi nuklydęs nuo namų katinas, kvarksi varlės, ant akmenų kutinėjasi ančių šeimyna, aukštai šaudo keliolika kregždžių. Šūkteliu klausdama, kur aš. Išgirstu atsakymą – Viekšniuose.
Apsidairau. Akis kliudo kylantys kryžiai. Ant kalvos – šimtametės Viekšnių kapinės. Norisi vaikščioti, apsižvalgyti – ne vien kapinėse – visuose Viekšniuose. Kelias atveda iki vaistinės. Šiandien Viekšnių vaistinė, vadinta aptieka, – istorinė vieta, atpasakojanti vaistininko Aleksandravičiaus veiklą.
Klaidžioju nuo namo iki namo, nuo krautuvės iki krautuvės, apžiūriu vitrinas, kalviškus akcentus, kalbinu viekšniškius, noriai klausausi istorijų, šypsausi.
Aišku viena – Viekšniai išsiskiria šviesuoliais ir amatininkais: šiaučiais, kriaučiais, klumpdirbiais, keramikais, kalviais ir kt. Atokiau Viekšnių, istorijoje esti ir koklinė. Vasarą estrados aikštėje švenčiama amatų šventė. Neabejoju – viekšniškiai atsidavę, išradingi ir kūrybingi.
Vakarėja, ilgėja vinkšnų šešėliai. Nakvoti šakose, nulesę viekšniškių vyšnias, atskrenda kovarniai. Varpas kviečia šventyklon. Apsidairiusi šventoriuje, einu vidun – erdvėn, kur atliekamos krikščioniškos apeigos. Klupteliu, klausausi kunigo, išpažįstu kaltes, atsipalaiduoju, širdis nurimsta.
Anapus šventoriaus vartų – Vytauto atminimas. Šalia vieta, kur viekšniškiai neša ir keičia knygas, – knygų karalystė. Netoliese ir ambulatorija.
Neskubėdama einu atgal iki valties. Vakaras šiltas – nubaidydama keletą vikrių šapaliukų, neriu atsivėsinti Ventos vandenin. Atgaiva širdžiai ir kūnui…
Ate, Viekšniai! Iki kito karto…
Jūratė Norvaišienė

MIESTAS KAIP MIESTAS

Tekste apsiribota žodžiais iš šešių raidžių, kurios sudaro Mažeikių miesto pavadinimą – A E I K M Ž
Mirksinčiuose kelio žiburiuose artėja miestas, esantis žemėlapio krašte. Matai? – atrodo miestas kaip miestas. Eikš arčiau, atmerk akis – antai – aukšti kaminai, muziejus, keletas knygynų, mažų kepyklėlių, kelionių agentūrų, mikrorajone automokykla „Mokymo žiedas“, keliolika kavinių, kebabų kioskų, keliasdešimt kirpyklų, kosmetologijos kabinetų, medicinos klinikų, erdvės maldai ir krikščioniškoms apeigoms. Muzikos mokykla. Ir mano mokykla. Antroji mieste. Kupina atsiminimų apie „kietus“ mokytojus (itin atsimenu matematikos, anglų kalbos, muzikos, kūno kultūros, informatikos), žingeidžius ir išdykusius moksladraugius, aibes išdaigų, meilę, kitas mielas mokyklines akimirkas ir istorijas…
Kelias, kuriuo eidavau mokyklon, atrodo kitaip – abipus auga aukšti kaštonai, aplinkui kiti kioskai ir krautuvėlės. Ir žmonės, žinoma, kiti…
Mieste žaliuoja medžių alėjos, žemaūgiai krūmai, žydi kiti želdiniai. Kiemuose matosi automobilių ir žaidimų aikštelės, karuselės.
Atokiau ant kalvos – miesto kapinės. Žemiau – žavingas kraštovaizdis, medžiais apaugęs krantas. Karklyne kuičiasi antys, akis kliudo kažkada žibėjęs – apleistas „Aitvaro“ malūnas.
Mieste apstu imlių, inteligentiškų, kūrybingų, motyvuotų, energijos kupinų, mylinčių, malonių ir kilniaširdžių žmonių, kurie altruistiškai aukodamiesi kantriai kuria augančio miesto ateitį. Kur ir modernus kinoteatras, žirgų maniežas, keletas mokyklų, meno ir kultūros erdvės, mokslo ir inovacijų akademija, atrakcionai, krepšinio klubas ir kt.
Kažkas kirba krūtinėj. Atvirumo akimirka. Atsidūstu… Mano miestas – kaip miestas. Mylimi M A Ž E I K I A I. Žvelgiu kitu žvilgsniu. Atsiduodu mintims…
Jūratė Norvaišienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*