Viešėdami Turkijoje mažeikiškiai susirado draugų. Asmeninio albumo nuotrauka
Turkijoje lankėsi grupė Gabijos gimnazijos mokinių ir istorijos mokytoja Stanislava Sovienė. Mažeikiškius čia pakvietė Jaunimo verslo biuras ir jo partneriai Turkijoje.
Domėjosi bardų muzika
„Gabijiečiai“ atstovavo Lietuvai ir dalyvavo tarptautiniame projekte „Aiseko Veyselio pėdsakais“. Aisekas Veyselis – XX amžiuje gyvenęs žymus Turkijos poetas, panašus į mūsų Maironį, tik skiriasi tuo, kad yra bardas, kuriantis muziką ir dainuojantis pritardamas sau baglama – styginiu instrumentu, kuris populiarus prie Rytų Viduržemio jūros, Artimųjų Rytų ir Centrinės Azijos kultūrose.
Mokytoja S. Sovienė pasakojo, kad mažeikiškiai lankėsi Aiseko Veyselio gimtajame kaime Sivrialan, poeto muziejuje, susipažino su jo gyvenimu, kūryba, klausėsi jo dainų, susitiko su dar gyva jo dukra.
Projekto dalyviai buvo supažindinti ir domėjosi nykstančiomis muzikinėmis kultūromis, bardų muzika, susitiko su dabartiniais turkų bardais, kurie taip pat groja į gitarą panašia baglama.
Vyko kultūrų mainai
Susipažindami su senąja turkų kultūra, mažeikiškiai pristatė ir lietuvių kultūrą: liaudies dainas, šokius, mokė jų projekto dalyvius ir patys išmoko keletą turkiškų šokių.
„Vyko savotiški jaunimo kultūriniai mainai, pažinome ne kurortinę, o tikrąją, senąją Turkiją“, – programą apibūdino S. Sovienė.
Septynias dienas projekto dalyviai gyveno Turkijos gilumoje esančiame Sivo mieste, kuris ir reprezentuoja ne kultūrinę, o tikrąją Turkiją. Mažeikiškiai susipažino su islamo tikėjimu, tradicijomis, lankėsi archeologijos muziejuje.
„Nuvažiavę į tą miestelį patyrėme didelį šoką, nes ten niekas nekalba angliškai. Gyvenome studentų bendrabutyje, vyrai ten negali gyventi viename pastate su moterimis, tad teko atsiskirti su vieninteliu mūsų vaikinu, iš pradžių buvome labai išsigandę“, – įspūdžiais dalijosi pedagogė.
Filmavo vietos televizija
Mažeikiškius sužavėjo ekskursija į ištuštėjusį kaimą, kurio dauguma gyventojų išvažiavę į Vokietiją. Šiame kaime sparčiai atstatomi gyvenamieji namai – grįžę iš užsienio turkai investuoja ten uždirbtus pinigus.
Žmonės labai nuoširdūs, nori bendrauti, nuolat klausinėja, iš kur yra atvykėliai, parduotuvėse dar pavaišina arbata.
„Mieste, kuriame gyvenome, mačiau gal tris europietiško gymio žmones, tad mes, grupelė europiečių, labai kėlė jų susidomėjimą, taip patekome į vietos televiziją“, – pasakojo S. Sovienė.
Merginos, moterys, visą laiką nešiojančios skaras, yra labai tikinčios, jos svajoja greičiau patekti į dangų, kitos, nors ir tiki, skarų nenešioja. Visiškai užsidengusias veidus kelias moteris mažeikiškiai matė tik Stambule: spėja, kad jos buvo iš kur nors atvykusios.
Stambule mažeikiškiai išbuvo dvi dienas – čia jau teko vaikštinėti savarankiškai.
