Mažeikiškių pora motociklu važiavo iki žemės krašto

Poros teigimu, ši kelionė į vakarinį Anglijos tašką yra tik tolimesnių kelionių pradžia. Nuotr. iš asmeninio albumo

Išgirdus apie keliones motociklais, mūsų fantazija kuria augalotų baikerių ir jų metalinių žirgų vaizdinius.
Mažeikiškės Simonos Daiginaitės bei mažeikiškio emigranto Pauliaus Beinoro 1000 mylių išvyka po Angliją įrodė – norint keliauti motociklu, nebūtina turėti baikerio antsiuvus.

Pasikeitė planai

Šios kelionės iniciatorius – 27 metų emigrantas iš Mažeikių Paulius Beinoras po Didžiąją Britaniją keliauja  ne pirmą kartą. Paulius motociklu keliaudavo po Lietuvą, vėliau išvykęs į Jungtinę Karalystę važinėjo po Škotiją, tačiau nuvykus iki Lochneso ežero dėl motociklo gedimo teko apsisukti bei grįžti.
Kaip pasakojo 22 metų motociklisto kompanionė iš Mažeikių Simona, ilgai planuotos kelionės tikslas buvo Šveicarija, tačiau tik vėliau nuspręsta važiuoti Keltų jūros bei Lamanšo sąsiaurio pakrante ir pasiekti patį tolimiausią Anglijos vakarų tašką – Lands’ End’ą (išvertus – žemės pabaigą – R. S.).
Paulius – ne tik aktyvus keliautojas, tačiau ir auksarankis meistras: dar gyvendamas Lietuvoje, jis savo rankomis surinko motociklą.
„Nebuvo nė vienos detalės, prie kurios jis pats nebūtų prisilietęs“, – pasakojo Simona, pridūrusi, kad jos vaikinas savadarbiu motociklu keliaudavo ir po Lietuvą.

Nakvojo palapinėje

Keturias dienas trukusi kelionė, pašnekovės teigimu, buvo itin kruopščiai suplanuota, pora buvo net susižymėjusi vietas, kur ir kada sustos, tačiau dėl permainingų Anglijos orų ir kitų nepatogumų sustojimus teko koreguoti.
„Kelionės tikslas nebuvo muziejai, miesteliai ir panašiai, norėjome apžiūrėti Anglijos gamtą: kalnus, skardžius, krioklius ir miškus“, – apie kelionės tikslą pasakojo pašnekovė.
Buvo sunku suskaičiuoti kelionės metu nuvažiuotas mylias bei išlaidas, tačiau, Simonos manymu, nukeliauta apie 1000 mylių (apie 1600 kilometrų – R. S.), o šiam tikslui išleista mažiau nei 300 svarų (apie 1200 litų – R. S.).
„Daugiausiai išleidome kurui bei viešbučiui“, – pasakojo mažeikiškė ir pridūrė: jei užklupus lietui nebūtų tekę nakvoti viešbutyje, būtų sutaupyta bent trečdalis šios sumos.
Visos kelionės metu stengtasi išsiversti kuo pigiau: pora miegojo palapinėje, valgydavo greit pagaminamus užkandžius.

Solsberio katedra išskirtinė savo archajiška išvaizda. Nuotr. iš asmeninio albumo

Važiavo keturias dienas

Kelionę pora pradėjo Kembridže, mieste, kuriame gyvena Paulius.
Per dieną jiedu nuvažiuodavo apie 320 kilometrų, neilgam sustodami įvairiose Anglijos vietovėse, tačiau, kelionei baigiantis, namo norėjosi sugrįžti kuo greičiau. Paskutinę dieną sustoję tik viename miestelyje bei degalinėse atgal iki Kembridžo jie nuvažiavo daugiau nei 650 kilometrų.
„Paskutinę dieną Lands’ End’e prasidėjusi kelionė baigėsi trečią nakties Kembridže“, – juokėsi pašnekovė.
Keliautojai aplankė ryklių okeanariumą, stabtelėjo prie didingumu ir gotiškais bokšteliais garsios Solsberio katedros, pastatytos prieš 800 metus, kiek vėliau – prie mistiškojo Stounhendžo akmenų rato.
„Prie Stounhendžo prisiartinti nepavyko – bilietai buvo gan brangūs, o ir lankytojai akmenis tegali apžiūrinėti iš 15 metrų nuotolio“, – pasakojo Simona.  Šis visame pasaulyje žinomas objektas supamas gamtos, šalia nebuvo jokio miestelio.

Gamta – senovinė

Pagrindinis lietuvaičių kelionės tikslas buvo apžiūrėti Anglijos gamtą.
„Nesitikėjau net sapne susapnuoti, kad vanduo gali būti toks gražus – skaidrus ir mėlynas, tarsi  filme“, – Anglijos pakrante stebėjosi Simona.
Pasak jos, teko visiškai sulaužyti stereotipą apie nykią anglišką gamtą: esą taip teigti tegali tie, kurie atvažiuoja ir gyvena betoniniuose miestuose, niekur neišvykdami.
Keliautojai teigė: jie stengėsi sustoti prie gamtos paminklų, ypač aukštų skardžių, paplūdimių.
Deja, Anglijos orai – vėjas, lietus ir rūkas – ne visada leido pasigrožėti gamtos vaizdais. Simona pasakojo, kaip teko nusivilti užlipus į didžiulį kalną, nuo kurio turėjo atsiverti vaizdas į jūrą… Viską užgožė rūkas.
Ypač stiprus vėjas sukeldavo nepatogumų ir ant skardžių: norint pažvelgti į gamtos didybę buvo baisu stovėti ant slidžių skardžių – ne taip pastačius koją bei papūtus stipresniam vėjui galėjai nugarmėti į vandenį ar pakrantę, iki kurių buvo gal 100 metrų.
„Į akis krito medžiai Anglijoje. Lietuvoje jie atrodo jauni, neaukšti, o Anglijoje – labai seni ir gigantiški“, – pasakojo pašnekovė, pastebėjusi, kad taip atrodo daugelis šios šalies laukinės gamtos augalų.
Merginą stebino ir laukiniai gyvūnai – kempinge poros palapinę aplankė banda stirnų, kurios visai nesibaidė žmogaus.

Angliškos tradicijos – ne lietuviui

Kelionės metu teko susidurti ne tik su laukine Anglijos gamta, bet ir jos gyventojais, susipažinti su tradicijomis, kurios, pašnekovės manymu, įprastam lietuviui gali pasirodyti ir nelabai priimtinos.
Štai viešbutyje teko vaišintis populiariaisiais angliškais pusryčiais, tačiau mažeikiškei tai nepaliko gero įspūdžio.
„Patiekė riebaluose išmirkusį skrebutį, pusiau iškeptą kiaušinį bei ant grilio keptą dešrelę su pomidorais“, – apie lėkštės turinį minėjo pašnekovė. Jai tradiciniai angliški pusryčiai itin nepatiko dėl riebalų, nors teko pripažinti – po tokio maisto sotus jautiesi visą dieną.
Kelionės metu žlugo ir dar vienas gajus stereotipas: kad anglai labai uždari bei šalti žmonės.
„Jie labai pagarbūs ir labai draugiški. Pastebėję mus, daugelis prieidavo, domėdavosi, kas mes esame, iš kur atvykę ir ką čia veikiame“, – pasakojo Simona. Mergina akcentavo –  kiekviename žingsnyje anglai net kiek perdėtai dėkoja ir šypsosi.

Trečią dieną pasiektas „Žemės galas“ nustebino neapsakomu grožiu. Nuotr. iš asmeninio albumo

Atperka laisvė

Trečią dieną pora pasiekė kelionės tikslą – Lands’ End’o vietovę. Merginą nustebino gamtos didybė, o ji pati šią vietą juokais vadino „pasaulio kraštu“ – nuo skardžio  atsiveria fantastiškas vaizdas į  Atlanto vandenyną.
„Stebino žydras vanduo, gamtos didybė, buvau tiesiog apstulbusi ir nesitikėjau realybėje išvysti tokių vaizdų“, – žodžius rinko mergina.
Tokia ilga kelionė motociklu Simonai buvo pirma, tačiau mergina tikino: ji galėtų važiuoti ir važiuoti.
„Žinoma, važiuoti per vėją, lietų, pučiant stipriam šoniniam vėjui ir dar sėdint ant motociklo merginai nėra patogu“, – juokėsi keliautoja, be kita ko pridūrusi, kad šiuos nepatogumus atperka adrenalino dozė ir visiška laisvė, todėl ji visiems rekomenduotų išbandyti tokį kelionės būdą.
„Jauti viską: orą, kvapus, gamtos jėgas – vėją, lietų“, – pridūrė Simona. Jos manymu, automobilis tokių privalumų negali suteikti, nes jame tiesiog užsidarai ir lauki kelionės tikslo.

Kelionė – ne paskutinė

Simona teigė, kad išties lietuviams dar daug ko reikėtų pasimokyti iš anglų. Ir ne tik gamtos išsaugojimo klausimais, bet ir vairavimo kultūros.
„Mane stebino anglų vairavimo kultūra – net siauriausiuose keliukuose su jais draugiškai pavykdavo prasilenkti, o jie patys kelyje itin mandagūs“, – pasakojo mergina, pridūrusi, kad stebėjosi ir labai gera tolimiausių Anglijos keliukų būkle bei apšvietimu. Naktį apšviestais keliais, įsivyravus ramybei, važiuoti buvo maloniausia.
Simona tikisi, kad ši jos kelionė yra tik kitų įdomių kelionių pradžia. Kitais metais pora planuoja apvažiuoti šiaurinę Anglijos dalį, taip pat tikisi pakartoti nenusisekusią kelionę po Škotiją, paskui nukeliauti net iki Šveicarijos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto