Mažeikių kultūros kelyje – pusę šimtmečio

Vieniems mažeikiškiams Krista Kinčienė – ilgametė miesto Kultūros centro vadovė, kitiems – švenčių organizatorė ir jų scenarijų autorė, dar kitiems – žmogus, subūręs bendruomenę puošti miestą su klubu „Mano namai“.

Per kelis dešimtmečius jos vardas tapo svarbia kultūros bendruomenės gyvenimo dalimi – nuo tų laikų, kai įstaiga kėlėsi iš vienų patalpų į kitas, masinių švenčių, darbo su kolektyvais iki erdvių, kvepiančių žolynais.

„Man visada rūpėjo žmonės. Jei darai – daryk kokybiškai. Jei nepavyko – išardyk ir padaryk iš naujo“, – šyptelėjo „Santarvės“ pašnekovė.

Įvertinimas – kaip atsakomybė

Vasarį Savivaldybės taryba nusprendė K. Kinčienei skirti Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premiją – už ilgametį indėlį į kultūrinę ir švietėjišką veiklą, krašto garsinimą bei tradicijų puoselėjimą.

Ji žinią apie premiją priima santūriai ir labiau kalba ne apie save, o apie kitus. „Tai įpareigoja nenuleisti rankų ir tęsti pradėtus darbus. Apdovanojimų yra įvairių, bet labiausiai širdį paglosto, kai sutiktas žmogus padėkoja“, – „Santarvei“ sakė K. Kinčienė.

Mažeikiškė įsitikinusi, kad svarbiausia – laiku pastebėti žmones, kurie tyliai dirba kultūros labui: „Mes turime daug gabių ir kūrybingų žmonių. Svarbu juos įvertinti dabar, nelaukiant, kol bus per vėlu.“

Iš biednystės – į pripažinimą

Kultūros srityje K. Kinčienė dirbo kelis dešimtmečius – nuo kultūros namų laikų sovietmečiu iki Mažeikių kultūros centro vadovo pareigų. Ji – viena ilgiausiai dirbusių šios srities įstaigų vadovių Lietuvoje.

Darbo pradžia nebuvo lengva: „Gyvenome tokioje biednystėje. Buvo sunku įtikti rajono vadovams, kartais jautėsi ir priešiškumas. Bet mes su užsispyrimu ėjome pirmyn.“

Per tuos metus įstaiga kraustėsi keturis kartus – iš pašto patalpų į Vasario 16-osios gatvę, vėliau – į „Oruvos“ erdves, kol galiausiai Kultūros centras įsikūrė rūmuose Naftininkų gatvėje. Kiekvienas persikėlimas reiškė ne tik naują adresą, bet ir naujus išbandymus.

„Kiekvienas persikėlimas reikalavo daug pastangų, veiklos. Bet mes buvome patriotai ir niekada nesilankstėme prieš valdžią. Keitėsi pavadinimai – kultūros namai, rajoniniai kultūros namai, kultūros centras – bet veikla nenutrūko“, – pasakojo visuomenininkė, kurios vadovavimo metais įstaiga pelnė geriausio kultūros centro Lietuvoje apdovanojimą.

„Padarėme didžiulį koncertą. Visa Lietuva žinojo Mažeikius“, – prisiminė mažeikiškė.

Kai skambėdavo visi laukai

K. Kinčienė įsitikinusi – šventė turi būti kuriama ne dėl formos, o dėl prasmės. Reikia žinoti, kodėl kiekviena šventė yra rengiama. „Pakviesti kolektyvą šiandien lengva – galime pasamdyti atlikėjus, garso, apšvietimo specialistus. Bet jau ne tas“, – mintimis pasidalijo pašnekovė.

K. Kinčienė prisiminė laikus, kai į šventes įsitraukdavo visa bendruomenė – nuo darželio vaikų iki senjorų, kai repetuodavo kaimai, jungdavosi kolektyvai: „Kai skambėdavo visi laukai ir pievos nuo grojimo, šokių – tai buvo dvasinis sambūris.“

Ypač ji pasiilgsta pučiamųjų orkestrų švenčių: „Ruošdavomės nuo rudens. Buvo kuriami specialūs kūriniai, grodavo ir jauni, ir seni. Tai buvo didinga. Kartais pabundu ryte ir galvoju – kaip gaila, kad kai kurios šventės dingo.“

Anot jos, tradicijos turi būti planuojamos iš anksto, nes šventė per mėnesį nepadaroma.

Regioninė kultūra – mūsų pamatas

K. Kinčienė ne kartą kalbėjo apie regioninės kultūros svarbą. Jos įsitikinimu, būtent ji yra pamatas, ant kurio laikosi bendruomenė. Anot ilgametės Kultūros centro vadovės, nereikėtų nuvertinti vietinių kolektyvų ir kūrėjų indėlio – vertė kuriama ne tik atvykstančių atlikėjų, bet ir žmonių, gyvenančių ir kuriančių šiame krašte.

Ji kalbėjo apie dainų šventes, regionų renginius, kolektyvų indėlį: „Tai labai didelis darbas. Mes per savo kolektyvus garsinome Mažeikius. Visur buvome populiarūs.“

Ilgametės kultūros puoselėtojos teigimu, būtent ši sritis neretai tampa pirmąja, nuo kurios pradedama taupyti. Tačiau ji įsitikinusi, kad toks požiūris klaidingas – per kultūrą kuriamas bendruomenės ryšys, stiprinamas miesto identitetas ir sprendžiami kur kas svarbesni klausimai nei vien šventiniai renginiai.

Istorija, kurią ji užrašė

Svarbus K. Kinčienės veiklos etapas ir jo rezultatas – 2021 metais pristatyta knyga „Mažeikių kultūros kelias“, kurioje apžvelgiama krašto kultūros istorija nuo 1905 metų.

Mintis parengti tokį leidinį brendo ne vienus metus – dar dirbdama Mažeikių kultūros centre, ji susidūrė su situacija, kai prireikus konkrečių duomenų apie kultūros raidą jų tiesiog nebuvo vienoje vietoje.

Knygą K. Kinčienė rašė nuo 2014-ųjų, su pertraukomis. Darbą nuolat stabdė ir kasdieniai rūpesčiai, ir visuomeninė veikla, ir abejonės – ar tokio leidinio iš tiesų reikia. Autorė prisipažino, kad buvo akimirkų, kai norėjosi viską mesti. Vis dėlto stipresnis buvo noras surinkti ir išsaugoti krašto kultūrą kūrusių bei tebekuriančių žmonių istorijas, jų darbus, pasiekimus, sukauptą patirtį.

Leidinio rengimo procese prisidėjo nemažai bendraminčių – muziejininkai, kraštotyrininkas Algirdas Vilkas, kiti kultūros žmonės. Knyga buvo pristatyta Mažeikių muziejuje, sulaukė didelio susidomėjimo.

„Mažeikių kultūros kelias“ tapo reikšmingu šaltiniu tiems, kurie domisi vietos kultūros istorija. Kaip sakė autorė, svarbu laiku įamžinti žmones ir įvykius, nes neužrašyta istorija ilgainiui išsitrina iš žmonių atminties.

Graži aplinka – gražus miestas

Nuo 2015 iki 2024 metų K. Kinčienė vadovavo Mažeikių klubui „Mano namai“, kuris tapo vienu ryškiausių bendruomeninių judėjimų miestui puošti. Klubo nariai ne tik rūpinosi miesto erdvių estetika, bet ir organizavo įvairias iniciatyvas – pavyzdžiui, akciją „Tegul žydi bijūnai“, kvietusią gyventojus puošti aplinką spalvingais žiedais ir skatinti įsitraukimą į viešųjų erdvių gražinimą.

Per šiuos metus klubas rengė žemės ir aplinkos meno parodas, advento vainikų pynimo akcijas ir dalyvavo šalies bei tarptautiniuose konkursuose, rodydamas, kaip bendruomenės kūryba gali keisti miestą. Apie klubo veiklą taip pat išleistas nuotraukų albumas „Mažeikiai – mano miestas“, kuriame užfiksuoti kūrybiniai darbai ir iniciatyvos, tapusios miesto vizualine dalimi.

Pasak K. Kinčienės, klubas visada rėmėsi savanoryste ir idėjomis – jo nariai mokėsi, ieškojo sprendimų ir dalijosi savo kūrybiškumu, nes tik taip, jos žodžiais, galima kurti grožį ne tik akims, bet ir bendruomenės ryšiams.

Nors klubo vadovo pareigų moteris atsisakė, iš veiklos nepasitraukė. „Visą gyvenimą nevadovausi. Bet veiklos man reikia. Jei dieną nieko nepadarai – jau trūksta“, – sakė mažeikiškė.

Kokybė – svarbiausia

Bet kokiame darbe, veikloje K. Kinčienė vadovavosi paprastu principu – jei imiesi darbo, turi jį atlikti iki galo ir kokybiškai. Jei rezultatas netenkina, geriau taisyti, perdaryti, skirti daugiau laiko, bet nepalikti darbo pusiau padaryto.

Jos įsitikinimu, kultūra yra bendruomenės namai – vieta, kur susitinka skirtingos kartos, kur gimsta idėjos ir stiprėja ryšiai. Anot jos, kūrybinis darbas nesibaigia, kol yra minčių ir noro veikti: „Idėja veja idėją. Ir kol jų yra – tol reikia dirbti.“

Nors šiemet jai skirta Rašytojos Marijos Pečkauskaitės-Šatrijos Raganos premija tapo svarbiu ilgametės veiklos įvertinimu, K. Kinčienė svarbiausiais laiko ne apdovanojimus. Jai svarbiau žmonės, kuriuos pasisekė suburti, ir tradicijos, kurias pavyko išsaugoti bei perduoti kitiems.
Nuotr. iš asmeninio archyvo