Atvykstančius į miestą pasitinkantis herbas. Nuotr. Povilo Šverebo, 2009.
Pabaiga.
Pradžia „Santarvės“ 2020-01-10 numeryje.
Herbo kūrimas žmonių atmintyje
Įdomus šaltinis yra ir pačių žmonių, dalyvavusių miesto herbo kūrime ar vertinime, prisiminimai. Daugelio iš jų jau nebėra mūsų tarpe, bet dar spėta su kai kuriais šia tema pabendrauti. Kiti kalbinti jau praėjus daugiau kaip penkiasdešimčiai metų. Suprantama, kad kiekvieno atmintis yra individuali. Kas vienam svarbu, kitas to net nefiksuoja, todėl tas pats faktas įgauna skirtingus atspalvius.
Pirmą kartą apie miesto herbą teko išsikalbėti su O. Jaroševu, kai dirbau (1987–1991) Mažeikių 50-ojoje vidurinėje profesinės technikos mokykloje. Jis papasakojo, kad nieko neišmanydami apie herbus ėmėmės jį kurti. Niekas nieko nepaaiškino, o ten pasirodo visokių reikalavimų. Ir juokdamasis pridūrė, kai Vilnius visus mūsų darbus sumalė, tai daugelis į tai numojo ranka. Herbą norėta turėti miesto 100-čiui, todėl mes prie to geležinkelio taip buvome prisirišę, o smegenis užsiblokavusios. Iš pasakojimo nebuvo galima suprasti, kad jis buvo ne tik dalyvis, bet ir komisijos narys.
Jau atkurtos Lietuvos pradžioje teko klausimu teko kalbėtis su Broniumi Bružu. Jis taip pat akcentavo miesto šimtmetį, kad jam buvo sukurtas herbas ir pagaminti ženkliukai. Tada jis vadovavęs kultūros skyriui. Mane labiau domino, kodėl 100-čiui pasirinkti kaip atskaitos taškas 1868 m., o ne pats herbas. Jis paaiškino, kad tai susiję su geležinkelio nutiesimu pro Mažeikius, o data paimta pasitarus su istorikais ir muziejininkais. Dabar aišku, kad šiuos metus, kaip Mažeikių miesto atskaitos tašką, dar tarpukario metais propagavo kraštotyrininkas Stasys Ličkūnas.
Pradėjus dirbti muziejuje (1997), kolega Algimantas Muturas užsiminė, kad jis apie herbo idėjos atsiradimą žino įdomų pasakojimą. Anot jo, apie tai jam pasakojęs pats autorius, su kuriuo jis yra kartu dirbęs ETG. Jis vadovavęs kultūrai, o Jonas buvęs dailininku. Jam J. Eglinskas yra papasakojęs, kad po Vilniaus herbų įvertinimo, kai visi konkurso dalyvių darbai buvo suvarpyti, kūrėjai nusprendė širdgėlą nuplauti kuo nors stipresniu. Jis, jau gerai pasivaišinęs, iškulniavęs į gamyklą. Pavargęs nusprendė prisėsti ir pailsėti prie aukštosios įtampos stulpo. Nepajuto, kaip snustelėjo. Pabudęs pamatė ženklą, kad įtampa pavojinga gyvybei. Taip šovusi mintis jį panaudoti miesto herbe. Įdomu, kad tuo klausimu bandžiau kalbinti ir patį herbo autorių.
Kartą jis į muziejų, kur tuo metu dirbau (1997–2005), atnešė savo darbus į rengiamą tautodailininkų parodą. Jau ruošėsi išeiti, kai mes susitikome. Tada jį ir užkalbinau, paaiškindamas, kad esu girdėjęs tokį pasakojimą. Suprantama, kad neįvardijau šaltinio. Po mano kalbos įsivyravo tyla. Jonas įtemptai mintyse rutuliavo atsakymą, bet tuo metu, po pietų, triukšmingai parbildėjo pats Algimantas. Jis puolė labintis su senu bičiuliu, o tautodailininkas, pasinaudojęs sumaištimi, greitai išslydo pro duris. Tikėjausi jį susitikti per parodos atidarymą, bet į jį Jonas neatvyko. Taip ir liko Mažeikių herbas su savo paslaptimis.
2019 m. Algimanto Čepio dėka pavyko susisiekti su buvusiu rajono vyriausiuoju architektu V. Lava. Jis nedaugžodžiavo, o paaiškino, kad mažeikiškiai siūlė savo variantus, o Vilnius – savo: „Niekaip neįtikome, tai Vilnius pasiūlė savo variantą ir mes jam pritarėme“.
Tuo metu buvusiam Švietimo skyriaus vedėjui P. Barvydui labiausiai atmintin įstrigęs faktas, kad Švietimo ministerijoje dirbęs Vytautas Liutikas, perspėjęs: žiūrėkit, kad visų miestų herbai nebūtų panašūs. Ir pridūrė: „Kai nuvykę į dainų šventę apsidairėme, tai žiūrim, kad taip ir yra.“ Taip pat P. Barvydas prisiminė: „Komisija nesirinkdavo, o darbe susitikę padiskutuodavo apie herbą ir viskas. Mėlyna skydo spalva parinkta todėl, kad miestas yra prie Ventos upės. Jo manymu, kad iniciatyvos sukurti herbą galėjo imtis J. Elekšis, nes labai kūrybingas vyras buvo“. P. Barvydas savo vaidmens šiame darbe neįžvelgiąs, esą į komisiją pakliuvęs tik pagal pareigas.
Prisiminęs, kad buvusi mano kolegė Irena Reivytienė anksčiau bendravo su J. Elekšiu, nusprendžiau per ją susisiekti su Mažeikių miesto herbų projektų vertinimo komisijos pirmininku. Nors gavau ir telefono numerį, ir elektroninio pašto adresą, ne taip greitai pavyko užmegzti ryšį, bet rezultatas buvo puikus.
Gavau laišką su išsamia informacija. Kadangi tai svarbus liudijimas, todėl manau, kad jį reikia pateikti: „1965 m. pradėjau dirbti Mažeikių rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju. Gana aktyviai dalyvavau rajono ir kitų leidinių spaudoje. Tada buvo pradėti skelbti įvairių miestų senieji herbai. Man kilo mintis sukurti jau dideliu miestu tapusių Mažeikių herbą. Kultūros darbuotojai minčiai pritarė. Pritarė ir Kultūros ministerija, bet siūlė naudoti senų herbų pavyzdžius ir kviesti žinomus dailininkus. Tai netenkino, nes žinomi žmonės prašė didelių pinigų ir kėlė įvairių sąlygų. Tada, susitaręs su rajkomo (partijos rajono komiteto – red. past.) sekretoriumi Kerpausku, sukviečiau vietinius dailininkus.
Paskelbėme konkursą. Gavome apie 30 projektų. Juos eksponavome vykdomojo komiteto ir kultūros namų salėse. Žmonės lankėsi, diskutavo. Daugiausia balsų gavo Jono Eglinsko projektas. Jis gyveno greta manęs, todėl dažnai prie jo sėdėdavome. Projekte buvo į dangų nukreipta strėlė. Mieste buvo galinga elektrotechnikos pramonė, todėl pasiūliau strėlę paversti žaibu, o foną padaryti mėlyną, nes miestas buvo prie Ventos. Kultūros ministerija pasiūlė naudoti ne tradicinį, o suapvalintu galu skydą. Toks 1968 m. jis ir patvirtintas. Kultūros ministerijoje kažkas domėjosi, kokia jo prasmė. Atsakiau, kad jis vaizduoja į komunizmo aukštumas prie mėlynos Ventos lekiantį miestą. Tada kritikavo, kad ta strėlė labai paprasta. Tada viską paauksavome. Toks jis 1968 m. ir patvirtintas.
Pristatant susirinkdavo daug žmonių. Žmonėms aiškinau, kad jis reiškia „Pirmyn į komunizmo aukštumas prie Ventos pakrančių“. Žmonės juokdavosi ir smarkiai plodavo. Rajkomo sekretorius už tai, berods, gavo kažkokį apdovanojimą. Vykdomojo komiteto darbuotojas neturėjo perspjauti rajkomiečių.“
Prieš pusantrų metų prezidentūroje vykusiame Heraldikos simpoziume apie herbus kalbėjo dailininkai Arvydas Každailis, Albertas Gurskas, Juozas Galkus, Bronius Leonavičius ir istorikas Vytautas Aleksiejūnas. A. Každailis, kuris yra sukūręs nemažai vietovių naujus herbus, paminėjo, kad iš 1968 m. laikotarpiu dirbusių dailininkų išsiskyrė A. Tarabilda. Kaip geriausius jo pavyzdžius pateikė Kaišiadorių ir Elektrėnų herbus. Tik vėliau, jam paminėjus Elektrėnų herbe puikiai derančius lanką ir strėlę-žaibą, supratau, kad kalbama apie Mažeikius.
Per kavos pertrauką apie tai teko plačiau pakalbėti. Lietuvos Vyčio tvarkytojas vis apgailestavo, kad A. Tarabilda jaunas mirė, o mūsų herbai dar geriau atrodytų. Tai privertė pasidomėti dailininko A. Tarabildos biografija.
„Vikipedijoje“ nurodyta, kad jis kilęs iš dailininkų Tarabildų dinastijos, mokėsi Vilniaus dailės institute, 1956 m. per Vėlines dalyvavo minėjime Rasų kapinėse, susirenkant prie žymių lietuvių kapų; viešai pasisakė, kad Stalino prospektui turi būti grąžintas Gedimino vardas; sutrukdė valdžiai nuimti kryžių nuo Šv. Kazimiero bažnyčią vainikuojančios karūnos. Už tai 1957 m. buvo pašalintas iš komjaunimo ir instituto. Paimtas į sovietinę armiją, tarnavo radiacija užkrėstoje zonoje. Tai pakenkė jo sveikatai. Po armijos tęsė studijas ir aktyviai įsijungė į kūrybinę veiklą. Nurodoma, kad jis yra sukūręs Druskininkų, Kaišiadorių, Neringos, Palangos, Šilalės, Šiaulių, Vilkaviškio herbus. Mirė 1969 m., turėdamas 35 metus am-
žiaus.
1970 m. liepos 17–19 d. į respublikinę dainų šventę dalyviai sugužėjo su savo naujais ar atkurtais herbais. Tai buvo jau padariusios 46 vietovės. Vieniems tai darė įspūdį, kiti net neatkreipė dėmesio. Tretiems atrodė, kad tai yra nacionalizmo apraiška ir uždraudė herbų naudojimą.
Apie šį faktą sužinojau iš Lietuvos televizijos režisieriaus Alfonso Buckaus, kai 1985 m. su kitais teko atstovauti Mažeikiams viktorinoje „10×10“. (Jame dalyvaudavo 10 komandų, o kiekvienoje jų buvo po 10 dalyvių. Reikėdavo atsakinėti į klausimus, spręsti užduotis. Paskutinę vietą užėmusią komandą pakeisdavo nauja).
Prieš filmavimą krūtines ar atlapus pasipuošėme miesto herbais, virš kurių buvo užrašas „Mažeikiai“. Tikslus 1968 m. herbo antro varianto etaloninis pavyzdys. Tada priėjęs režisierius mestelėjo: „Bajorai būsit?“ Pagalvojęs, kad tai juokelis, atsakiau: „Kai kurie tikrai gali jais būti.“ Tada pateikė ultimatumą: „Arba nusikabinat herbus, arba nedalyvaujat viktorinoje.“ Nusiplėšėm herbus, prisismeigėm menkus užrašėlius, iš kurių nesuprasi, kam mes atstovaujame. Per pertrauką režisierius paaiškino, kad nuo 1970 m. draudžiama televizijoje filmuoti visus dalykus, susijusius su miestų herbais.
Matome, kad Mažeikių miestas savo herbu ilgai džiaugtis negalėjo. Jis per trumpą laiką neįsitvirtino ir žmonių sąmonėje. Dėsninga, kad Mažeikiuose vyraujančia pramonės šaka tapus naftos perdirbimui, ne kartą galvota keisti ir pagrindinį miesto simbolį. Aiškinama būdavo paprastai, kad elektrotechnikos pramonė jau yra užleidusi pozicijas, o ji vis dar atsispindi herbe. Rimčiausiai tai padaryti užsimota 1996 m. Tuo tikslu buvo surengta mokslinė konferencija. Jos metu visus savo pranešimu atprotino E. Rimša, siūlydamas tik heraldiškai sutvarkyti senąjį herbą. Pagal tų laikų reikalavimus jį aprobavo Heraldikos komisija, o visateisiu jis tapo patvirtinus prezidentui.
Įdomu, kad nesenas Mažeikių herbas jau turi vos ne legendinę dalį. Suprantama, kad J. Eglinskas žinojo daugiausiai, bet jo tylėjimas jau tapo amžinu. Liudininkai primena, kad iniciatyvą sukurti miestui herbą rodė tuometis rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas J. Elekšis. Jo autorystė A. Tarabildai nepriskiriama, nes idėja yra J. Eglinsko.
Vietoj apibendrinimo
Istoriko uždavinys yra surinkti kuo daugiau skirtingų šaltinių medžiagos, kad kiekvienas savarankiškai galėtų susidaryti kuo pilnesnį ir aiškesnį vaizdą. Kaip mozaikai svarbus gali būti kiekvienas akmenėlis, taip istorijoje negalima apeiti nė vieno šaltinio ir užuominos.
Matome, kad remiantis atskirais šaltiniais apie Mažeikių herbo istoriją turėsime visai skirtingus vaizdus. Tyrimas dar nebaigtas, bet iš to, kas pateikta, matosi, kaip rutuliojosi procesas, kas buvo nutylima, koks buvo herbo poreikio pagrindimas. Įdomu, ar skaitytojas, remdamasis pateikta medžiaga, suras esminį faktą, kurio autoriui dar nepavyko iki galo išsiaiškinti?
Povilas ŠVEREBAS
