Mažeikių miesto herbo sukūrimo istorija

Atvykstančius į miestą pasitinkantis herbas. Nuotr. Povilo Šverebo, 2009

Pagrindinis miesto simbolis yra herbas. Viduramžiais jis rodė laisvojo miesto statusą. Herbas ir dabar savo vizualia raiška nusako vietovės tapatybę, yra puiki komunikacijos priemonė. Kiekvienas miestas didžiuojasi turėdamas kuo senesnį herbą. Mažeikiai tuo pasigirti negali. Jų herbas buvo sukurtas 1967–1968 m., todėl jis nėra sulaukęs didesnio tyrinėtojų dėmesio. Nors yra nesenas, bet jo sukūrimo istorija jau yra apipinta įvairiais pasakojimais ir skęsta neaiškumų liūne.

Lietuvos heraldikos tėvas apie Mažeikių herbą

Pelnytai Lietuvos heraldikos tėvu tituluojamas dr. Edmundas Rimša knygoje „Mažeikiai: praeitis, dabartis ir perspektyvos“ apžvelgė Mažeikių herbą aplinkinių miestų simbolių kontekste. Jis glaustai primena ir miesto herbo atsiradimo istoriją: „Mažeikių herbas buvo kuriamas 1967–1968 m. Iš pradžių mieste buvo surengtas konkursas herbo idėjai išsiaiškinti. Respublikinė heraldikos komisija gavo dešimtis pasiūlymų. Vienuose projektuose buvo norima pavaizduoti geležinkelį ir iš jo išaugantį medį, kituose – vandenį (Ventos upę) ir pramonę simbolizuojančius dantračius, javų varpas, archeologinį akmenį, net Vykdomojo komiteto pastatą. Komisija šiuos simbolius atmetė ir pasiūlė ieškoti naujų variantų. Vėliau mažeikiškiai pateikė dar 16 projektų, kuriuose buvo vaizduojama eglė, dantračiai, javų varpos, saulė, paukštis, geležinkelis, Lietuvos vėliava, lankas su žaibo strėle ir kiti simboliai. Heraldikos komisija pritarė mažeikiškio Jono Eglinsko pasiūlytam variantui, kuriame buvo vaizduojamas įtemptas lankas su žaibo strėle. Jis turėjo simbolizuoti veržliai besivystančią miesto pramonę.
Pagal J. Eglinsko idėją herbo etaloną, panaudojęs mėlyną ir geltoną spalvas, padarė dailininkas Arūnas Tarabilda. Jį komisija aprobavo 1968 m. balandžio 5 d.“
E. Rimša taip pat pabrėžia, kad herbo spalvos nebuvo heraldinės, todėl 1996 m. liepos 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidento įsaku buvo patvirtintas naujas etalonas, kurį sukūrė dailininkas Raimondas Miknevičius.
Apie pagrindinį simbolį kalbėta 2018 m. lapkričio 15 d. Mažeikių muziejuje surengtoje mokslinėje konferencijoje, skirtoje miesto istorinėms aktualijoms. Ji ir paskatino pasigilinti į šią problemą. Juolab kad dar yra žmonių, dalyvavusių Mažeikių miesto herbo kūrimo procese. Gana daug informacijos apie herbą pateikta ir tuometinėje rajono spaudoje. Archyvuose tebesaugomi tų metų Heraldikos komisijos protokolai, Mažeikių rajono ir miesto vykdomųjų komitetų sprendimai. Visa ši medžiaga leidžia gan tiksliai atkurti Mažeikių herbo sukūrimo istoriją.

Bendras kontekstas

Dokumentai rodo, kad iniciatyva atgaivinti ir kurti miestų herbus ėjo iš viršaus. Tuo klausimu jau pradėta judėti 1966 m., o po metų, LKP 2-uoju sekretoriumi paskyrus Valerijų Nikolajevičių Chazarovą, buvo pereita prie darbų. Neaišku, ar jam tie dalykai buvo įdomūs ir artimi, ar galėjo laisviau jaustis, nes buvo globojamas vaikystės draugo, tuometinio Sovietų Sąjungos KGB pirmininko Aleksandro Šelepino. Aišku, kad tikrai V. Chazarovas nestabdė lietuvių iniciatyvos atgaivinti miestų heraldikos. Aktyviai šiame darbe dalyvavo tuometis kultūros viceministras Vytautas Jakelaitis.
Iš istorikų, dailininkų ir paminklosaugininkų, kurie buvo menotyrininkai ir architektai, buvo sudaryta LTSR heraldikos komisija. Ji veikė prie Kultūros ministerijos Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos. Jos darbe dalyvavo ir iš Mažeikių krašto kilęs, Lietuvos pramoninio dizaino pradininkas profesorius Feliksas Daukantas. Jis buvo ne tik komisijos narys, bet ir konsultantas herbų meninio sprendimo klausimais. Kitais atvejais konsultuodavo Mokslinės-metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos darbuotojai. Komisijos nariams patiems daug kas dar buvo neaišku, todėl daug diskutuodavo, keitė kai kurias nuostatas.
1967 m. lapkričio 27 d. buvo priimtas pataisytas „Lietuvos TSR miestų herbų įvedimo ir sukūrimo instrukcijos“ variantas. Pagal ją numatyta, kad visi respublikinio ir rajoninio pavaldumo miestai ir anksčiau herbus turėjusios gyvenvietės turi teisę turėti naujus arba galės atkurti senus herbus.
Iš komisijos protokolų aišku, kad senuosiuose herbuose negalėjo likti religinio turinio simbolių. Jie turėjo būti keičiami kitais. Norint vietinę bendruomenę įtraukti į šį procesą, miestuose buvo rekomenduojama rengti herbų projektų konkursus. Visuomenė apie tai turėjo būti informuojama per vietinę spaudą ir radiją. Darbą vietose turėjo organizuoti specialiai sudarytos komisijos. Nurodyta, kam jie gali būti naudojami: „Herbai gali puošti miestų įvažiavimus, vykdomojo komiteto pastatus, blankus, garbės raštus, deputatų pažymėjimus, miesto išleidžiamą produkciją, suvenyrus, geležinkelių ir autobusų stotis, oro uostus, transportą, o taip pat gali būti panaudojami įvairiose šventėse, iškilmėse, demonstracijose ir kt.“
Herbų projektai turėjo būti atlikti tušu ant 28×22 cm dydžio vatmano lapo. Pagrindinis variantas turėjo būti be miesto pavadinimo, o antras – su juo viršutinėje skydo dalyje. Teksto šriftas turėjo būti groteskinis, o spalvos heraldinės – balta, juoda, mėlyna-žydra, žalia, purpurinė-raudona, o simboliai turėjo atspindėti vietovės specifiką. Vienas variantas turėjo būti spalvinis, o kitas – grafinis. Vienas privalėjo būti su vietovės pavadinimu, o antras – be jo. Konkurso dalyviai turėjo ant savo darbų nurodyti vardą, pavardę, tėvavardį, adresą, užsiėmimą. Respublikinės heraldikos komisijos aprobuotą herbą turėjo patvirtinti miesto arba rajono tarnyba. Dokumentus respublikinei komisijai reikėjo pateikti spausdintus rašomąja mašinėle.
Rajonai, gavę instrukcijas, pradėjo siųsti prašymus dėl senųjų herbų atstatymo ar naujų sukūrimo, o pati respublikinė heraldikos komisija dar tebesiaiškino heraldikos pagrindų klausimus. Pavyzdžiui, kokių formų turi būti skydai. Nutarta, kad istoriniams herbams leisti naudoti visų formų, o naujiems – vėlyvosios gotikos skydus. Rinkti medžiagos apie Lietuvos miestų herbus į Maskvą buvo išsiųsti istorikas Stasys Samalavičius ir dailininkas Arūnas Tarabilda. Jis juos turėjo perpiešti iš ten saugomos Lietuvos metrikos.
Keista, kodėl pati komisija vardydama spalvas neišskiria metalų. Heraldikoje baltos, kaip ir geltonos, nėra. Jos yra vadinamos sidabru ir auksu. Geltona net turi neigiamą atspalvį, nes ji naudota klouno drabužiams siūti. Žinome, kad vis dėlto Mažeikių herbe ši spalva panaudota. Ji tikrai buvo nepanaši į auksą.

Mūsų spauda apie herbą

Pirmoji informacija apie miesto herbą tuometiniame Mažeikių rajono laikraštyje „Pergalės vėliava“ buvo išspausdinta 1967 m. kovo 16 d. Miesto galva – Vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Gabalis paskelbė informaciją apie Mažeikių miesto herbo sukūrimo konkursą. Žinant respublikinės komisijos instrukciją, puikiai atsiskleidžia svarios istorinės detalės.
Konkurso sąlygose pirmiausia pagrindžiamas herbo būtinumas miestui: „Plečiasi miesto pramonės įmonių ir gyventojų, sportininkų ir saviveiklininkų ryšiai su kitais miestais, sąjunginėmis respublikomis. Ypatingai daug svečių apsilankys mūsų mieste šiais, Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos jubiliejiniais, metais“. Užsiminta ir apie turtingą miesto istoriją, bet tema neplėtota, nes tos praeities ne prūdais seikėjama. Toliau, paminint, kad kitais metais švęsime miesto šimtmetį, tai tik patvirtinama. Jubiliejų perpynimas turėjo tapti svariais herbo būtinumo miestui argumentais.
Respublikinė heraldikos komisija konkurso sąlygas buvo išdėsčiusi aiškiau, nei informacija pateikta laikraščio skaitytojams. Pavyzdžiui, nurodoma, kad „herbo spalvos privalo būti heraldiškos – intensyvios“, kad „herbe, prisilaikant heraldikos principų, turi atsispindėti mūsų miesto specifika“. Neturint heraldikos mokslo pagrindų, nežinosi nei jų pagrindinių principų, nei jų spalvų. Konkursas turėjo tęstis iki gegužės 1 d. Darbus reikėjo pristatyti į miesto vykdomąjį komitetą. Juos vertino 15 asmenų išrinkta komisija, kurios pirmininku buvo paskirtas rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Juozas Elekšis. Nugalėtojui buvo numatyta skirti 50 rublių premiją. Visi buvo raginami aktyviai dalyvauti konkurse ir pabrėžiama, kad „šis kūrinys puoš mūsų miestą, įamžindamas ir autoriaus vardą.“
Bus daugiau.

Povilas ŠVEREBAS