Šerkšnėnų mokyklos-daugiafunkcio centro bei Mažeikių autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ vaikų dienos centro „Mažasis princas“ bendruomenių nariai praėjusią savaitę sulaukė neįprastų svečių. Mūsų kraštą aplankė dviračiais po Europą keliaujanti prancūzų mokytojų Joan ir Bertrand Vetter pora su šešiolikmečiu autizmo spektro sutrikimą turinčiu sūnumi.
Susirašinėjimas tęsėsi pusantrų metų
Į savo sumanytą pusės metų trukmės kelionę po Europą prancūzų šeima iš nedidelio miestelio Prancūzijos pietuose išvyko dar vasario 6 dieną. O pabaigti šią kelionę jie ketina liepos mėnesį sugrįžę į Prancūzijos šiaurę.
Šerkšnėnų mokykloje-daugiafunkciame centre keliautojai susitiko su šio centro direktore Lina Šimkiene, Mažeikių rajono savivaldybės meru Vidmantu Macevičiumi, Mažeikių autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pirmininke Justina Padskočiene, asociacijos nare Egle Knyzeliene.
skirto pasitikimo plakato.
Mažeikiškiams ir prancūzams susikalbėti padėjo, vertėjavo buvęs Merkelio Račkausko gimnazijos mokinys, dabar Prancūzijoje studijuojantis Edgaras Narkus.
Bendrauti pradėjo prieš pusantrų metų
Su Mažeikių autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ atstovais prancūzų šeima susisiekė ir bendrauti pradėjo jau prieš pusantrų metų. Dėliodami savosios kelionės maršrutą, keliautojai stengėsi užmegzti ryšius su įvairiose šalyse, miestuose autizmo spektro sutrikimą turinčius žmones bei jų artimuosius vienijančių organizacijų atstovais ir pavieniais tėvais, auginančiais autistiškus vaikus.
Mažeikiškiai „Lietaus vaikų“ asociacijos nariai sako, kad jie nori draugauti ir bendrauti su visais, todėl iš karto nutarė: bendraus su prancūzais, lauks jų atvykstančių į mūsų kraštą ir padės kuo galėdami.
Daugiausia su Vetter šeima elektroniniais laiškais bendravo ir jų kelionės etapą Lietuvoje bei Mažeikių rajone planuoti padėjo mažeikiškė E. Knyzelienė.
Susirašinėjimas ir kelionės detalių derinimas truko pusantrų metų. Beje, keliaudami Lietuvoje prancūzai aplankė Vilnių, Kauną, Šiaulius ir Mažeikius. Tačiau kontaktą mūsų šalyje jie atrado tik su mažeikiškiais autizmo asociacijos nariais.
Dėl to, kad šis procesas, o kartu ir kelionės pradžia užsitęsė, labiausiai kalta koronaviruso pandemija ir dėl jos suvaldymo šalyse taikyti saugumo reikalavimai. Anksčiau išvykti į kelionę po Europą dviratininkai tiesiog negalėjo. Be to, savo sumanytą maršrutą jie koregavo ir jau prasidėjus kelionei – Rusijai pradėjus karą Ukrainoje, prancūzai nutarė aplenkti Kaliningradą.
Teko išgyventi įvairių situacijų
Vetterių šeimos istorija tokia: jų sūnus Elias iki trejų metų augo kaip ir visi vaikai. O paskui išryškėjo autizmo spektro sutrikimas, be to, nuo dešimties metų berniukas nebekalba. Jo diagnozė: netipinis autizmas.
Šeimai, auginančiai neįgalų, tačiau judrų vaiką, pirmaisiais jo gyvenimo metais teko patirti įvairių dalykų: jie neteko galimybių keliauti, buvo atstumti kai kurių „draugų“, patyrė įvairią diskriminaciją, girdėjo įžeidinėjimų.
Gali gyventi visavertį gyvenimą
Tikru išsigelbėjimu šeimai tapo „Pino hase“ – hibridinis tandeminis dviratis. Iš pradžių Vetterių šeima leisdavosi į trumpalaikes, o paskui – jau ir į ilgesnes keliones. Joan ir Bertrand pasakojo, kad jų sūnus greit pamėgo ir priprato važiuoti dviračiu, jam šia transporto priemone įveikti ilgesnius atstumus yra lengviau, nei reikėtų nueiti.
Mama Joan visada važiuoja su sūnumi tandeminiu dviračiu, o tėtis Bertrand – klasikiniu dviračiu.
Viena pagrindinių į 6 mėnesių kelionę išvykusių ir į Mažeikius užsukusių prancūzų šeimos nešamų žinučių tokia: neįgalus vaikas nėra jokia kliūtis šeimoms gyventi visavertį gyvenimą: keliauti, pažinti, draugauti su kitais žmonėmis.
Kiekviena šalis dovanoja naujų patirčių
Šerkšnėnuose pasitikti prancūzai pasakojo, kad dalį savo kelionės maršruto įveikia ne dviračiais. Kai kurias atkarpas jie plaukė laivais, kai kurias važiavo traukiniais.
O kiekviena aplankyta šalis turi savų ypatumų, kurie paįvairina jų, kaip keliautojų, kasdienybę. Pasak B. Vetter, Didžiojoje Britanijoje važiuoti dviračiais buvo ir įdomu, ir keista jau vien dėl to, kad eismas ten vyksta kairiąja puse. Palyginus su kitomis šalimis, keliauti per Italiją buvo paprasčiau, nes italų kalba yra panaši į prancūzų, todėl buvo nesunku susikalbėti su vietiniais žmonėmis. Keliautojai pastebėjo, kad Ispanijoje automobilių vairuotojai labai kantrūs dviratininkų atžvilgiu.
„Mūsų Elias yra autistas, jam iš tikrųjų būtų sunku visą gyvenimą praleisti tame pačiame name, toje pačioje mokykloje, matyti tas pačias spalvas, girdėti tuos pačius garsus. Todėl mes keliaujame ir kiekviena diena mums ir mūsų sūnui yra naujas iššūkis. Bet, svarbiausia, Elias šioje kelionėje visada yra laimingas, o namuose visos dienos jam nebūdavo laimingos“, – sakė šeimos tėtis Bertrand ir pridūrė, kad nors jo šeima ir keliauja jau ilgiau nei keturis mėnesius, niekada nebuvo akimirkų, kad būtų norėjęsi šią kelionę užbaigti anksčiau laiko.
Problemų yra visur
Ir Joan, ir Bertrand yra mokytojai. Jų pasitikimą „Lietaus vaikų“ asociacijos nariai suorganizavo švietimo įstaigoje – Šerkšnėnų mokykloje-daugiafunkciame centre. Todėl natūralu, kad pokalbis tarp svečių, šeimininkų, Mažeikių rajono savivaldybės mero nejučia pakrypo apie tai, kaip ugdomi autistitiški vaikai Prancūzijoje bei Lietuvoje.
Prakalbus šia tema, prancūzų pora pritilo ir surimtėjo, mat situacija šeimoms, auginančioms autistiškus vaikus, ir tokiems vaikams Prancūzijoje nėra pati geriausia. Galioja stiprus įsitikinimas, kad visi vaikai privalo lankyti mokyklas, o jose nėra terapeutų, dirbančių su didesnių poreikių turinčiais vaikais, – tik mokytojai.
Pasak J. Vetter, kuri yra kilusi iš Belgijos, lyginant Prancūziją ir Belgiją, pastarojoje pažanga autistiškų vaikų ugdymo klausimu kur kas didesnė nei Prancūzijoje. Belgijoje veikia specialios mokyklos specialiųjų poreikių turintiems vaikams.
„Lietaus vaikų“ pirmininkė J. Padskočienė svečiams papasakojo apie Šerkšnėnų mokyklą-daugiafunkcį centrą ir jame veikiančią autistiškų vaikų klasę, apie autistiškų vaikų dienos centrą „Mažasis princas“, „Jievaro“ pagrindinę mokyklą.
Apibendrindami temą apie ypatingų poreikių turinčių vaikų ugdymą, svečiai iš Prancūzijos ir mažeikiškiai tikino: įvairių problemų, iki galo neišspręstų klausimų yra ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje.
Supažindino su Mažeikiais
Keliautojų dviračiais Vetter šeima mūsų rajone praleido tris dienas ir buvo apsistoję vienos asociacijos „Lietaus vaikai“ narės namuose Mažeikiuose.
Per tą laiką svečiams aprodytos Šerkšnėnų mokyklos-daugiafunkcio centro erdvės, kuriose mokosi, ilsisi, sportuoja autistiški vaikai.
Svetingi asociacijos „Lietaus vaikai“ nariai svečius palydėjo į „Vilties erdvės“ specialiąsias dirbtuves, „Jievaro“ pagrindinę mokyklą, aprodė Mažeikių senamiestį, surengė kelių šeimų vakarienę.
„Santarvės“ skaitytojai, kuriems įdomi šios prancūzų šeimos kelionė, gali apie jų nuotykius daugiau sužinoti socialiniame tinkle „Facebook“ aplankę paskyrą „Autisme Qui Roule“.
Nuotr. autorės ir iš keliautojų asmeninio archyvo
