Lapkričio 3-iąją minima šv. Huberto – medžiotojų globėjo – diena.
Airida Voverytė, kuri jau beveik du dešimtmečius yra medžiotojų gretose, įsitikinusi: medžioklė jau seniai nebėra tik vyriškas užsiėmimas – toks laisvalaikis traukia ir moteris.
Pomėgį mažeikiškė perėmė iš senelio. Jo privalumų daug: tai ir sportas, ir poilsis, ir pagalba gamtai.
Pavyzdys – senelis
Airida pasakoja: jos senelis labai mėgo medžioti. Vaikystėje, atvykusi į kaimą, ji dažnai matydavo, kaip senelis ruošiasi medžioklei, o močiutė jam padeda. Senelio pavyzdys ir patraukė, sudomino mergaitę medžiokle.
Medžiotojos bilietą Airida gavo 2003 metais. Prieš tai trejus metus jai teko varomosios medžioklės metu būti varove – taip įgyjama patirtis, po to tenka išlaikyti egzaminus ir tik tada gaunamas bilietas.
Kai Airida išlaikė visus egzaminus ir tapo tikra medžiotoja, senelis jai perleido savo ginklą, kurį labai vertino ir saugojo. Dabar tai daro anūkė.
Medžioti Airida pradėjo Ašvėnų būrelyje, kuris priklausė Akmenės rajonui, vėliau perėjo į Maigų klubą, jam priklauso iki šiol.
Visas straipsnis – penktadienio laikraštyje.
Aš valgau mėsa, nors pakankamai, maisto ir be mėsos. Be to mėgaujuosi valgydamas, tai gal ir mano moralė žema.
Medžioklė atpalaiduojanti ir prasminga veikla?
Na ir pasimato autores morales nomos, Saunuole Martina.
NEKENCIU MEDZIOTOJU,ZUDIKE IR SI BOBA,NEGI GALIMA JA MOTERIMI VADINTI,FU.
Žudikė. Tikiuosi karma yra, bus ir jos palikuonys sumedžioti.
Tikiuos ryt kelyje briedį pakelsi.